...

Padvelkė tiesiai į veidą
žodžiai skaudžiai nutylėti
  Ar tu, ar debesys neleido
  garsiai tave man mylėti?

Dabar tik plaukia lėtai
debesų karoliai nepadovanoti,
  jie tolsta lyg mūsų laivai
  į nežinomybę, svetimą tolį.

Krantuose smiltelių paveikslai
ne mūsų širdžių supilti.
  Gal todėl, gal kad neleidom
  žodžiams skambėt, juos dėliojo kiti.

    Bet prie kojų ir liko-nesuprasti...