Kelionė

Kaimo pavadinimas atitiko gamtovaizdį: kalnas, pakalnė, vasarą išdžiūstanti bala, vėl kalnas ir pakalnė, kūdra, dirbami laukai, dar kalnas su pakalne, nedidelis šilas- visa tai vadinosi gražiu Kalnališkių vardu. Vaikystės laikų prisiminimai- pasaka, ne pasaka- patys gražiausi...
Graži saulėta vasaros diena. Tėvelis į darbą nėjo- ilsėjosi. Mama ruošė pietus, o mažoji dukrelė vis prašėsi išleidžiama į kiemą- pažaisti norinti. Neapsikentusi jos zyzimo  - išleido. Mažajai to ir tereikėjo...
Jų name  gyvena kelios šeimos, vaikai daug vyresni ir nežaidžia su ja. Todėl mergytė draugystės ieško pas katiną Pilkį, šunelį Reksį ir seną vištą Zosę.
Zosė jau tokia sena, kad, kaip kartais juokauja tėvelis, galėtų namo istoriją rašyti. Niekam nė į galvą neateidavo mintis iš jos išvirti sriubą. Kas iš draugų verda sriubas?! Mergaitė jiems papasakojo didžiulę paslaptį, žinodama, kad draugai  niekam jos ir kankinami nebūtų išdavę.
  Namas, nors dar ir priklausė kaimui, bet jau buvo beveik priemiestyje, todėl atstumas iki miesto buvo visai nedidelis- tik numelioruota bala, durpyne vadinama. Ten vaikai dažniausiai žaisdavo, nes durpyno takelis buvo minkštas, švelnus, vienas smagumas bėgioti basiem. Višta Zosė ten neidavo- per toli, katinas buvo tinginys- miegalius, o šunelis Reksis- tikras draugas- kur tik mergaitė nuklysdavo, ten ir jis būdavo. Tačiau šįkart ji buvo sumaniusi įgyvendinti seną savo svajonę, todėl Reksį papirko rūkytos dešros galiuku, kad tas nemaišytų ir ėmėsi savų reikalų... Zosė, matydama visa tai, tik pakraipė  galvą, atmerkė vieną akį, išmintingai atsiduso, jei vištos iš viso dūsauti moka, o miegalius katinas net ūsu nekryptelėjo.
Palikusi draugus įprastose vietose mergaitė išsitraukė iš alyvų krūmo paslėptą nešulį ir patraukė per kiemą, pro vartus durpyno link. Maža mergytė, apsirengusi vasarine vyšninės spalvos suknele pūstom rankovėm, išsirengė į kelionę. Garbanos neklusniai išsipeša iš ilgų kasų, plaikstosi apie įraudusius skruostus. Šiek tiek įsiręždama tempia didžiulį juodai dažytą odinį portfelį. Basom kojom šlepsi per sumintą durpyno takelį. Pabėgėjusi kelis žingsnius stabteli, apsižvalgo- niekas nesiveja. Vėl tęsia savo tolimą kelionę. Iki lieptelio nubėgti vienas malonumas būtų, tik nešulys sunkokas.  Tai labai svarbus portfelis. Kai tėvelis eina į darbą nešinas šituo portfeliu, atrodo, kad jis visų svarbiausias, už visus kitus žmones svarbesnis. O kai grįžta namo, tai visada parneša kiškio pyrago- patį skaniausią pietų kąsnelį. Tėvelis sako, kad tas kiškis durpyne gyvena ir visada pasitinka jį, kad paduotų mergytei lauknešėlį. Keliauninkė pribėgusi  griovį stabteli. Per jį permestos dvi lentos: viena plati, o kita siaura. Mergaitė toliau griovio nėra ėjusi, betgi dabar ji susiruošė kelionėn- reikia eiti. „ Viens, du, viens, viens, viens... op! „- pusbalsiu skaičiuodama ir šitaip save drąsindama labai atsargiai pereina plačiąja lenta ir atsiduria kitoje griovio pusėje. Pajuto, kad pavargo. Atsitupia, atsega dideles portfelio sagtis, atkelia viršų ir patikrina ar viską susidėjo. Pirmoje dalyje buvo sąsiuvinis ir pieštukas, kitoje sena, apsitrynusi, kaimynų vaikų atiduota „Saulutė“, trečioje dalyje buvo įmesti du riestainiai. Vienas jai, o kitas tam kiškiui, kur durpyne- jeigu kartais sutiktų. Mergaitė pauosto vieną riestainį, palaižo- ach, kaip gardu. Ne, dar ne laikas. Greitai grąžina gardėsį į buvusią vietą, užsega portfelį, paima už rankenos ir žingsniuoja vingiuotu takeliu. Tėvelis vis sakydavo, kad iki to miesto tik penkios minutės kelio. Bet ji eina, eina, o miesto vis dar nematyti. Negi tos penkios minutės tokios ilgos?
Pagaliau prieina priemiestį, pirmąjį šaligatvį. Ji žino, kad gatve vaikams vaikščioti pavojinga, todėl  ir eina tuo šaligatviu į miesto centrą. Galų gale visai pavargsta. Priėjusi didelį mūrinį namą stabteli, apsidaro, pamačiusi laiptus - atsisėda. „ Kažin, ar nepavėluosiu į mokyklą? „-pagalvoja. Tėvelis sakydavo, kad reikia daug mokytis, norint gerą darbą rasti . Ji žino, kad mieste yra kelios mokyklos. Vienoje iš jų mokosi ir kaimynų vaikai. Jie irgi turi portfelius, knygas, pieštukus ir sąsiuvinius. Taip pat žino, kad rytais vaikai išeidavo į mokyklą, o po pietų grįždavo namo. Keliauninkė tik nežino, kad vasarą vaikai atostogauja, mokyklos uždarytos. Ji labai nori mokytis: sėdėti dideliame suole, žiūrėti, kaip mokytoja lentoje rašo raides, kaip moko skaičiuoti. O svarbiausia - sutiktiems pažįstamiems pasigirti: „Aš jau mokinė! „
- Vaikeli, ką tu čia veiki? - paklausė šaligatviu einanti kaimynė.
- Į mokyklą  einu! - išdidžiai atsako mergaitė.
- Dar tiek prisimokysi, kad ir nusibos. Eime su manim namo. Tėvelis su mamyte visus pabalius išlakstė tavęs beieškodami.
- Bet aš į mokyklą noriu, -užprotestuoja būsima mokinukė.
- Taigi šiandien sekmadienis, niekas nedirba, - gudrauja tetutė.
- Aaa, - nusivylusi nutęsia stropuolė.
Ji lėtai atsistoja, atiduoda savo didįjį turtą- portfelį- kaimynei, įsitveria jos rankos ir labai lėtai dėdama koją už kojos pasuka atgal namo. Kelias pasirodo dar ilgesnis, kojos pavargsta, iš akių pabyra ašaros. Tenka ne tik portfelį, bet ir pačią „mokinukę“ ant rankų nešti.  Namuose pasitinka užsirūstinęs tėvelis.
- Tėveliuk, aš labai noriu mokytis... - sukūkčioja dukrelė .
- Mažute mano, paūgėk dar, tada ir pati mokysies, o vėliau dar ir kitus mokysi- patikėk manim,  vaikuti, - aš žinau, ką sakau... - ištaria tėvas.
Nežinia, iš kur jis žinojo dukters lemtį, bet tuo metu, prieš daugelį metų, būsimajai mokinukei jis pasakė tiesą...