Paraštėmis einu vis

Tai buvo tos valandos
kai žiovavo saulė ir ražės mėnulis
ir žiogai į dėklus dėjosi smuikus ir traukė po vieną namo
tai buvo išaštrintos kelios minutės
kai miško toliuose šaižiai žvangėjo vagonai
ir traukiniais pavirto bėgiuose įsitaisusios sraigės.
ir daug vasarų aš dėjausi viską užmiršęs
tas spalvas su aistringu raudoniu ir neįtikėtinai ramiu violetu
bet dabar jaučiu kaip nenoriu
nenoriu pabusti nenoriu
pakilt nuo vėstančios žemės
juk visa tai pats susikūręs
turėjau
-    ėjau ėjau...
dar tuomet nerūkiau net
ir išgėręs buvau tik vandens ąsotėlį
tą patį raukšlėta ranka man buvo įpylus močiutė
ir apnuogintų moters pečių nebuvau dar palietęs
įmantrių aukštakulnių lyg būtų nebuvę visai.
tai buvo laikas kai padūmavusioj pievoj
prieš vakarienę pakvipdavo kamino dūmais
o aš basikom vis ėjau ėjau...
Tikrai nieks neišnyko, vėliai sugrįžo ir menksta akyse
ramus dangaus violetas, pavargusios sraigės
ir išmėtytos pienių sėklos rūke
galėčiau ir vėl užpilti žemuoges pienu ir cukrum –
skanu juk
tik nebeliko kas įpila pieno ir ąsočiai seniai išparduoti
ir aš vien tik basu žvilgsniu keliauju kalno papėdėn
nors čia tragiškai tuščia ir
nors kaskart čia grįžtu kaip tas žiogas – po vieną
bet leidžiu sau vėliai viską sukurti iš naujo –
tyliai kad niekam į akis neįsprūstų
užmerktų akių pakraštėliais žingsnis po žingsnio –
raidė po raidės – paraštėmis – aš vis
einu einu einu...