Tyloje

ach!

Patapšnojau aš jai – t. y. Tylai per petį.
Ir naktimis, besiplaikstantiems drugiams.

Pasakų knygas, deja jau išmečiau,
Nebėra kaip, joms dabar ką pasakyt.
Tegu, -
Va prisiminimuose paskendęs tebesėdžiu,
Dežėj, ir saujoj vis ta pats,
tos dulkės, sąmanos ir gėles;

Džiovintom fėjom pakvepės?

Užburs gal,
Užburs gal, Užkerės.

Gal į kelionę dar – įdės.
Truputi duonos ir vandens.

(Rengiuosi)

Tegu ji man alsuoja, tegu negraužia tik sienų geltonų.
Drugiams patinka tylūs žmonės.
Nebegaliu daugiau čia skęsti, ta jūra tos minties tokia gili.
Žiauru, tiems, kurie nemoka plaukti, teks išmokti.

Laikrodis.

(Apsirengęs, laukiu)

Nebeužversiu durų, neberakinsiu aš spynoms.
Tai Ramumai, kuri nutvieks iš už aušros.

(Ašara)

Rasa nukris ant saujos tyliai, ir tyliai iškeliausiu aš – namo.