Eilėraštis Nr.1

Važiuojant bloškia vėjas snaiges lyg dagus
Į langą. Šildos šaltis po rankovėm.
Nekrato šiurpas, tik susmeigia nugaron nagus.
Už stiklo kelias bėgantis vis vietoj stovi.

Šalikelėj sustojus šviesos mirguliuoja,
Pralėkdamos su žvilgsniais paskirais,
Bet tas pats vaizdas kas akimirką kartojas,
Namo sugrįžus vis dar negerai,

Svarina kojas batai, nors jų nejauti,
Ir niekur eiti neišeina vėl ir vėl,
Miegot nuėjus nepranyksta kambarys,
Nekyla smogt ranka ar klaust kodėl,

Nekyla pirštas durti juo į daiktą,
Neliečiant jo, tik dėmesį parodant,
Nes tyli jis, lyg su garsu jau būtų baigta,
Bet skausmas eina šiurpuliais per odą,

Tik kūkčiojimas balso tempo nedalina
Į sprangsulius gyvus, o oro gurkšniai
Greit seka vienas kitą be akimirkos atsikvėpimo,
Be taško kalboje, kablelio arba brūkšnio,

Ir vėl baltoj beaidėje erdvėj tyli.
Nemiega ir nemirksi oras, nėr langų.
Čia sviestas netrupa sudužęs indas į dalis,
Tačiau vis tiek daužyt jį per brangu.