Welcome to Reality

Atsuku čiaupą ir nusiprausiu veidą. Vanduo subėga į angą kriauklėje ir nuteka žemyn. Paimu šepetį, keliskart perbraukiu per plaukus. Šiek tiek lieka tarp šepečio dantukų. Išimu juos, susuku ir išmetu į šiukšliadėžę po kriaukle. Pažiūriu į veidrodį. Visai nieko. Tik veido oda šiek tiek patinusi. Bet nieko, iki pietų turėtų praeit.
Įjungiu muziką ir mąstau, ką galima būtų pasidaryt valgomo. Grojant Kasabian kraipydamasi ir retkarčiais užtaikydama į priedainį susiplaku bananų kokteilį. Paskui su mikseriu išsiplaku tešlą blynams. Išsikepu mažulyčių miltinių blynelių. Sukraunu į lėkštę, užpilu žemuogių uogienės. Girdžiu, kaip už vienos sienos rėkia besipykdami, o už kitos – mylėdamiesi kaimynai.
      Linguodama pagal muziką kemšu blynais skrandį. Nieko nėr namie, todėl aš vis dar su apatiniais. O taip. Išplaunu indus, užlekiu į savo kambarį, Kasabianai groja „Fire“, išsitraukiu iš už fotelio savo kartoninę gitarą, jinai netgi turi nupieštas stygas ir sužymėtus ladus. Oooo, brolau, puikiai suprantu Makolį Kalkiną. Let the Rytinė Mankšta begin! Headbanginu, paskui paprikolų užsimetu Britnės Vumanaizerį ir suku užpakalį kaip arabė arba Havajų mergaitės su palmių lapais.
      Neturiu kompo, nėr ir teliko, neturiu telefono anei pašto dėžutės. Prieš savaitę sudegė mano namai su visu chlamu jame ir absoliučiai visais dokumentais. Faktiškai aš nebeegzistuoju. Bet juk neegzistavau ir prieš tai. Eilinis praeivis su eiliniais poreikias. Neabejoju, kyla klausimas – tai kur, po velnių, tu gyveni? Realybėj. Stebuklų šalis sudegė. Kartu su naivumu ir tikėjimu pasakom. Dabar aš kaip koks Neo. Mhm. Jo. Pajusk ritmą, kuriuo pulsuoja šitas pasaulis ir nusileisk ant žemės. Cheer up, chill out. Tuo gyvenimas ir gražus, kad žaidžia su tavim, kaip tik nori. O tu leisk, kad su tavim žaistų. Juk nežinai, kur plauki, nei kokia upe. Bet neleisk, kad tos srovės vanduo patektų į tavo plaučius. Uždusi. O paskui išplaus nežinia kokiam krante.
      Šakės, aš net nežinau, kiek dabar valandų. Čia švinta ar temsta? Reikės palaukt, kol saulė pajudės viena ar kita kryptim. Matyt, Einšteinas savo Reliatyvumo teoriją išrado panašioj būsenoj. Gerai, kad bent šviesa turi pastovų greitį. Bet ji pati nėra pastovi.
      Ant lango auginu kažkokias gėles, kurių pavadinimo nežinau, bet gražios. Ir žydi gražiai. Įdomu, o tau jos būtų gražios?  Įdomu, ar ir tavo namai sudegė? Kai degė Stebuklų šalis, aš šildžiausi pieš ugnį rankas. O šiandien nusiploviau jas muilu po šiltu vandeniu, nusišluosčiau į rankšluostį ir baigta. Tos pačios rankos, tik gal linijos kiek išlinko. Net rankos prisitaiko. Išlieka ne stipriausi, o tie, kurie geriausiai prisitaiko.