Grūdai

Kelis vakarus, nuslūgus karščiui, promotė tylėdama audė baltus drabužius. Baigusi darbą pašaukė mane, aprengė nauju apdaru ir sušukavo juodus plaukus. Išsikraipiusiais krumpliais pabarbeno į aruodo lentas ir sušlavė paskutinius grūdus.
– Tai viskas kas liko, – perskaičiau nevalingai trukčiojančių pirštų kalbą.
Grūdus supylė man į prijuostę. Nudelbusi akis į grimztančias smėlin savo pėdas, rankos mostu parodė kryptį, kur niekada nekyla ir nesileidžia saulė.
Tolstu nuo namų, prie kurių palikau tuščią, kaltinį indą. Suskeldėjusios lūpos gelsvame mano veide - tik atkartojimas išsekusios upės. Augau krašte, kur saulė šviečia į viršugalvį ir menki dygliuotų krūmokšnių šešėliai nesaugojo nuo alinančio karščio. Upė kalvos papėdėje, kadais buvusi srauni, išdžiuvo. Ramų vandenį plukdžiusią vagą užvaldė smėlio sūkuriai, kaukiantys tarsi alkani dykumos šunys.
– Šie vandenys atplukdė tave, – prieš dvidešimt devynias dienas prasitarė promotė, eidama suskeldėjusiu upės dugnu.
Kojos klimpsta į birų smėlį, iriuosi nesustodama paskui save palieku išklampotą šleifą. Lydima vėstančios saulės pasiekiu smilgom apžėlusią laukymę, prisiglaudusią prie plieninio eglyno sienos. Draskantys šakų šešėliai nugula įkypas akis ir plokščius skruostikaulius. Siauras, žvėrių pramintas takas išveda į kerpėtą, šermukšniais apaugusią lygumą. Byra sunokusios uogos ir įsipina į plaukus. Išsiilgusi kaitrių saulės prisilietimų,  nedrįstu pažvelgti atgal, kur promotė raukšlių išvagotu veidu užvėrė namų angą. 
Vis atšiauresni vėjo šuorai gnaibo odą, šaltis skverbiasi į kaulus. Susilieju su baltu, klampiu, malšinančiu troškulį sniegu. Plaukuose išdžiuvusios, suakmenėjusios raudonos uogos krinta žemėn, ryškiais taškais žymėdamos nueitą kelią. Užšalęs vandenynas moja  išriestom ledo keterom. Išskobtose ledkalnių sienose ilsisi sustingę kriokliai su trupančiais varveklių dantimis. Šioje dykynėje grūdai neužaugs. Patrinu sugrubusiomis rankomis ledėjantį veidą ir pasuku į besileidžiančią saulę.
Prie kūno prilipę ankšti drabužiai spaudžia krūtinę. Šlapi plaukai glosto aštrius mentikaulius, skleidžia sakų ir šermukšnių  kvapą.
Prieinu skardį, nuo kurio akmenys brenda į okeaną. Po kojomis rangosi laukinių vynuogių virkščios. Pernokusios geltonos uogos trūkinėja, lipnios sultys sunkiasi į baltomis nuosėdomis padengtą žemę. Gremžiu nagais rupius kristalus. Ragauju. Druska graužia suskilusias lūpas. Mano sėklom ši žemė per sūri.
Po kojom šiugžda žolė, vėjo ištaršyti plaukai šiurkščiom gijom apgula veidą. Pasileidžiu plokščia nuokalne nedrįsdama pažvelgt į aukštai kybančią saulę. Tarp akmenų vingiuojanti vandens srovė neša mane ir dangaus atspindį.
Kartais stabteliu, kad suvilgyčiau lūpas. Slidinėdama paskui platėjantį upelį nusileidžiu į slėnį. Kitame krante stūksanti uola su pražiotais nasrais sustabdo žvilgsnį. Dygios šakos šnara, kimba į drabužius aštriais spygliais, tarytum norėtų sulaikyti. Brendu per išplatėjusią upę, smėlis slysta iš po kojų, drumstas vanduo sunkiasi į drabužius, nuprausia prilipusias dulkes. Dusdama pasiekiu krantą.
Urvas įsileidžia į vidų. Patekėjęs mėnulis geltoniu nudažo akmenines sienas, ramina skaidria prietema, užklosto virpančiais šešėliais. Įkvėptas oras gaivia vėsa užgula krūtinę, skverbiasi atpažįstamais ženklais, uolos skliautas alsuoja trupančiais apleistų akmenų raštais. Sienos priartėja, palinksta neatsargiai paliesdamos pečius. Perbraukiu delnais per išblukusį piešinį, vedžioju kalkakmenio gruoblėtą paviršių, išryškinu vaizdą: ant upės kranto stovi besilaukianti moteris su siaurais akių įdrėskimais ir mėnulio pjautuvu kaktoje. Brėžiu po jos kojomis promotės išmokytus ženklus. Dabar skaičiuosiu savo laiką, kuriame mėnuliai vis keisis, augs, dils, išnyks iš dangaus skliauto ir vėl kils virš mano galvos.
Švinta.
Per siūles irstančius drabužius dengia iki juosmens nuaugę plaukai. Spaudžiu prie krūtinės grūdus, surištus į baltą prijuostę.
Slėnis garuoja, sklaidosi rūkas. Ši žemė pasiruošusi. Beriu į dirvą grūdus. Jie dygsta, skleidžiasi skiltys, stiebiasi į viršų.
Virš javų lauko, vilnijančio vėjy, užauga mėnulio apskritimas, išvagotas išdžiuvusių upių. Priartėja. Įžūliai žvelgia į veidą, apšviečia švelnia šviesa, slysdamas  pravertomis lūpomis ir akių įpjovimais. Pasistiebusi apsiveju rankomis mėnulį, virpėdama atlaužiu gabalą. Suspaustas delnuose jis suspurda ir lyg išblėsusi aukojimo ugnis nurimsta, kai atsikandu. Korėta uoliena traška tarp dantų, svaigus kvapas apsuką galvą. Trapios skeldėjančios nuolaužos krinta tarp liaunų daigų, sunkiasi į dirvą, sušildo šaknis ir plonais koteliais veržiasi į užsimezgusias varpas.
Sunokusių javų žiedadulkės nusėda ant odos išvaikščiotų kelių siūlais, nutrūkusiais šiame slėnyje. Susilieju su įkaitusiais grūdais, kedenamais vėjo, byrančiais į baltą prijuostę. Pjūtis guldo javus, taršo akuotus, kimbančius į plaukus, sklaido dulkių debesį.
Apsunkstu.
Glostau apvalėjantį pilvą, pripildytą mėnesienos šviesos. Dunksi kūne augantis vaisius, miega susisukęs savo guolyje. Palinkusi į priekį apkabinu rankom išsipūtusį nešulį, delnu užčiuopiu nekantriai spurdančią, pasiruošusią ateiti gyvybę.
Rudeniui lankstant erškėtrožių šakas, prisiartinu prie upės, įsisupu į drykstantį rūko apklotą, kylantį nuo vandens. Drėgmė skverbiasi į nunešiotą rūbą, apsunkęs audinys plyšta per pečius, krinta, apgobia kojų pėdas. Pro debesų properšą mėnulio pjautuvas baikščiai stebi mano kūną, išsiilgusį saulės spindulių.
Atėjau pratęsti gimimo ir mirties, kai grūdas gulasi į žemę, pakyla ir subręsta. Atėjau iš krašto, kur saulė praryja šešėlius ir vandenį, kur promotės veidu slysta smėlio upė, o gęstančiose akyse tolsta mano siluetas.
Nulenkiu galvą prieš tai, kas neišvengiamą, kad neišsektų šaltiniai ir slėnis nevirstų dykuma. Paliečiu delnu skaidrų ir neapčiuopiamai virpantį savo atvaizdą, kurį prausia bangos, sliuogiančios kranto link.
Mėnulio pjautuvas, ištrūkęs iš apibrėžto rato, sudrasko debesis į rausvas skiautes, praslenka akių obuoliais ir aptrupėjusiu kraštu perrėžia mano skruostikaulį. Plyšta oda, atidengdama rausvus audinius. Išsipildymo druska, sunkiasi per pirštų galiukus, kapsi, daužo ausų būgnelius, aižo akių baltymus.
Pjautuvas lėtai prisiliečia prie pulsuojančių smilkinių, aštria briauna atidengia kaktą, apnuogina pakaušį, juodos sruogos apvelia baltus dugno akmenis. Prispaudžiu prie drėgstančio veido rankas.
Sumirga tamsus vanduo, suliula ištikšdamas į šalis, godžiai apkabina mano dukters kūną ir nuplukdo pas promotę mėnulio taku, kad gimusi iš grūdų pripildytų išdžiuvusią upę gaiviais vandenimis.
Grįžusi į urvą  akmeninėje sienoj įrėžiu naują žymę.
– Ir paskutiniai bus pirmi, – kartoju promotės žodžius, ištartus smėliui byrant į burną.