Aš nieko neturiu – tiktai
ką pamenu ir čerpių stogą.
Ir dar keli tikri daiktai,
kurių dugne kažkas, kas nuoga.
Tačiau turiu dar tai, kas man
juokingai panašu į planą
įeit į stiklą baltame langan
ir jaust kaip ten šviesa plevena.
Juk tai taip pat turėjimas – tik šį
kartelį jo linksma kartelė
nukritus ir į nieką panaši.
Aplink ją karčių ir stulpų artelė.
Aš pamenu... keli kiti stogai
taip ramūs, o manasis nori
būt blogas. Viskas jam blogai.
Galiu pamiršt, bet kur padėti svorį
anų dalykų dar labai jaunų,
kurie mažiau negu rusena.
Aš nieko neturiu. Tik keletą planų.
O visa kita man per sena.