nemazgotom kojom
riebaluotais pirštais
siekiančiais raguolio
ant mokslo altoriaus
skreplį išspjovė
išskyros nosies
ir tankūs plaukai
tyso ant veido
neliesk jų nūnai
velkasi sunkiai
svyra ir krypsta
tirštą smarvę
braukia per orą
plaikstosi rūbai
kandžių namai
nieks jo nematę
apakę -
tik save matę
o jis
šalia įkyriai
vis griež dantim garsiau
kaimynu bus tau
nesiskirs
vis lauks
kada tu juo pavirsi
nes netiki
kad tu švarus.