...

Jei būtum apsigaubusi skara –
ji ženklas šilumos, turėk. Ir, ak, tai
kažkas, kas manyje yra,
tu, mano kamerų auksiniai raktai.

Tu tie melsvi lengvi laikai
prie rotušės, kur skliautą
visur gali rast, kur plaukai
skolingi pirštams – jų keliauta.

Man reikia skverbtis į tave.
Gal tai – man į tave buriuoti.
Būk miestas. Būsiu tau gatve.
Tau būsiu vėliava beprote.

Tiesiog tik būk  Būk vos
Tuo vandenynu, kuris juokias.
Atoslūgiai mane iškvos,
o bangos potvyniams bus jokios.