Nuotrupos

***
jau turėtų būt žiema
bet jos tikros dar nėra
o gal ir nebus
tik juoduma
tik juoduma

***
ant žemės lauke palikti
vaikiški žaislai...
jų jau niekas neieškos

ant grindų tamsiam kambary
guli vaikiškos knygos...
jų jau niekas nepasiges

vaikystė jau toli...

***
Kristus nieko nebijo
gal ir aš turėčiau
nieko nebijoti?

***
aš pamačiau daugiau tame
ką mačiau anksčiau

***
ryški šviesa
aplinkui debesys
ir aš matau švytintį
mergaitės veidą
ant jo lyg nužengus Šventoji Dvasia
prie šono jai glaustosi
avinukas ožys ir šunelis
labai balti

***
glostau svajonę kurioje
esu su tavim

tu – tai daugybė
galbūt tūkstančiai vardų
žinau daug kitų
o kiek dar nepažįstu

***
Vėlu.
Jau naktis.
Ir menininkas sako sau:
„Che, juk rytoj bus rytas,
Ir aš glostysiu
Gražios moters kojas...“
Čia prabunda
Jį stebėjęs mano atspindys
Ir sako:
„Bičiuli,
Ar tu žinai,
Ar žinai, kiek daug tu turi?“

***
meilė būna keista:
ji išaukština tą žmogų
kurio nėra šalia
bet į kurį laikausi įsikibęs

***
tiesiu rankas į tamsą
su poreikiu tavęs

šiame mieste
noriu matyt tiktai tave

šiame mieste
tikiu tiktai tavim

dabar

***
ar chaoso jūroje
galima rasti džiaugsmo?

***
degančios akys
žiūri į pasaulį
su noru daug ką gauti
patirti
turėti

pažvelgęs į degančias akis
matau panašumą į save

***
Ko niekada nebus tikrovėje,
parodys sapnai.

***
Ir nors tą naktį danguje
žibėjo ryški žvaigždė,
tu tarei man „Sudie“
visiems laikams,
laikams visiems...

2000-2002