Skaidula (V)

- Darijau!.. – ji paklaikusi pažvelgė į jį apvaliomis akimis, lyg sulaukusi kažko visiškai netikėto.
- Kur tu skubi, Vika?
- Atgal! Man reikia grįžti atgal ir skubiai. Aš taip ilgai negaliu...
- Kodėl?
- Nežinau, tiesiog taip yra.
Jos akys žvelgė į jį nemirksėdamos, maldaudamos nestabdyti įvykių.
- Kaip patogu – nežinau... – sumurmėjo jis, žiūrėdamas į jos augantį nerimą.
- Darijau, DABAR!
Ji pabandė pastumti jį, pralįsti pro tarpą, tačiau vaikinas pats stumtelėjo ją prie sienos, beveik prispausdamas žymiai pranašesniu kūno svoriu. Suvaldė jos neklusnias rankas.
- Atleisk, Vika, aš tik noriu geriau viską suprasti. Ar nieko daugiau nenori man pasakyti? Kodėl taip?
- Jeigu aš negrįšiu į savo vietą, mirsiu, Darijau! – maldaujančios akys prisipildė siaubo, merginos krūtinė tankiai kilnojosi.
- Nemanau, Vika. Tu tikrai nemirsi.
Lyg perskaičiusi jo akyse, kad Darijus nepasitrauks nė per žingsnį, Vika staigiai ir įnirtingai pasimuistė iš visų jėgų, netgi pabandė įspirti jam, tačiau veltui – jis nesunkiai sutramdė jos kojas ir tik sugrįžęs prie merginos veido išsigando – Vikai iš nosies plūdo kraujas. Ji užvertė galvą ir ėmė giliau kvėpuoti atvira burna, jau nebebandydama delnais jo atstumti. Priešingai – kabinosi į pečius, lyg bandydama pasiremti.
O po akimirkos ir pravirko krauju.
- Dėl Dievo meilės, kas...
- Mano kambarys, - mergina pamažu slydo iš jo glėbio. – Vei... veidrodis... Laikas jau... Jau baigiasi, Darijau, aš...
Jis tvirtai apkabino ją ir prilaikė. Pajuto kraujo purslus ant savo veido, kai ji iškvėpė pro sukąstus dantis.
- Padėk m... man, Darijau! Greičiau!
Jeigu tai ir buvo vaidinimas, tai visai nejuokingas ir pernelyg realistiškas. Darijus ją kilstelėjo ant rankų – visai lengvutę, regis, net pernelyg, tarsi išbėgantis kraujas svertų daugiau nei derėtų. Keliu pravėrė laiptinės duris, vos netrinktelėdamas į staktą Vikos galvos. Keli laipteliai, koridoriaus fragmentas, jos buto durys – žinoma, neužrakintos. Ji krūptelėjo jo rankose visu kūnu, inkštelėjo atkraginusi galvą. Tarsi priešmirtinė konvulsija.
Svetainės durys, molbertas, veidrodis... Jis skubiai žengė artyn, beveik suklupdamas prieš seną daiktą, leisdamas merginos kojoms pasiekti grindis. Buvo išsigandęs, rankos drebėjo, kuomet stangėsi ją prilaikyti.
- Atleisk, Vika, buvau kvailys!
- Veid... drodį...
- Štai jis, Vika, visai šalia! Jauti?
Kilstelėjo jos ranką, priglausdamas ją prie stiklo.
Tarsi įgavusi jėgų, Vika pastūmė jį, nerangiai klaupdamasi prieš veidrodį.
- Bėk iš čia!
- Tau reikia pagalbos, Vika, aš niekur...
- Kai aš išeisiu, ateis ji, - mergina sukosėjo, aptaškydama veidrodį, žiūrėdama sau į akis. – Ir kai ji at... teis, pamatys kraują, pamatys tave... Viskam galas, Darijau! Bėk iš čia!  Per ilgai jau aš...

Vika pridėjo abu delnus prie veidrodžio, jos atspindys padarė tą patį. Priglaudė kaktą prie vėsaus stiklo, pažvelgė į kitos Vikos akis. Jos buvo visai čia pat. Didelės, atviros, smalsios ir nepaprastai norinčios gyventi.
Darijus stabtelėjo prie durų, įveiktas begalinio smalsumo ir baimės – o kas, jeigu ji nesusitvarkys likusi viena? Kas, jeigu iš tiesų per vėlu?
Jam pasirodė, kad atspindyje kažkas pasikeitė – lyg kambarys įgavo daugiau spalvų ar kontrasto, ar Vikos atspindys padarė kažką tokio, ko nepadarė tikroji Vika. Jis negalėjo tiksliai įvardinti pastebėto pokyčio ar judesio, tik suprato, kad išvydo tai.
Mergina pakilo nuo grindų, lyg staiga atgavusi visas jėgas. Ji vis dar žvelgė į savo atvaizdą, tačiau jos akys buvo mieguistos, apsiblaususios, lyg nesuprastų, ką mato. Arba regėtų sapnus.

---

Nemalonius sapnus. Kruvinus, šleikščiai lipnius ir vimdančius sapnus, kur ji stovi savo kambaryje, priešais raudonai nutaškytą veidrodį, svyruoja nuo kojos ant kojos ir regis, tuoj pasprings sūriomis, tirštomis seilėmis.
Vika pasukiojo galvą, pakėlė rankas ir pažvelgė į jas, jausdama nemalonų maudulį visame kūne. Visur kraujas, peršti krūtinę, gerklę, akių kampučiuose tarsi sustingusi ištekėjusi lava, taip ir prašosi nukrapštoma. Ji apsidairė po kambarį nieko nesuprasdama.
Ne, tai ne sapnas...
Įkyrus spengimas ausyse tvinksėdamas išaugo iki nepakenčiamos natos, ji pajuto šaltį, sklindantį aukštyn stuburu.
- Vika! – tarsi iš niekur ją nutvėrė rankos, sulaikydamos vietoje. Dar akimirka ir ji jau būtų atsidūrusi ant grindų. Balsas keistai pažįstamas, nors... jo čia lyg ir neturėtų būti. Gal ji vis dar sapnuoja?

Giliai, nelygiai kvėpuodama, ji vos vos pasuko galvą.
Darijus? Kaip? Iš kur?..
Vika nepajėgė nei nustebti, nei supykti. Ji vos suspėjo pasukti galvą, kai iš kūno gelmių atkeliavęs spazmas privertė sužiaukčioti. Ji išvėmė kraujo saują tiesiai ant kilimo, jau beveik negirdėdama, kaip Darijus į telefoną kartoja jos adresą ir liepia kažkam paskubėti. Akis ir sąmonę aptraukė tamsa.

---

Dar dienos metu save įtikinėjo, kad verčiau iki vėlumų panaktinėti, nei dar kartą įsivelti į nepaaiškinamus nuotykius, kuomet iš ryto aptinki purvinas pėdas ir grindis. Verčiau iki trečios valandos nakties piešti, tapyti, tobulinti darbus, galbūt netgi priimti naktinius svečius su peiliu rankoje...
Tačiau Vika nepajėgė. Dangų aptraukus prieblandai, ją tiesiog traukė prie žemės, lyg amžinai neišsimiegotų, lyg iš tiesų gyventų du gyvenimus. Ir tas kitas, kurį tardavo susapnavusi, būtų pats tikriausias.
Tačiau ji nepajėgė prisiminti paskutinių sapnų. Ji užmigo nepaprastai greitai, paniro į šiltą tuštumą, lyg būtų mirusi. Paskui teprisiminė save, žvelgiančią į veidrodį – visą kruviną, žibančiomis akimis, blyškią lyg vampyras. Jeigu tai buvo visas jos sapnas, tuomet stebuklingai trumpas...

Iš nebūties ir padrikų minčių ji išniro pamažu. Vos praplėšė sunkius, švininius vokus, akys niekaip nenorėjo susikoncentruoti į vaizdą. Kūnas keistai vangus, lyg išsunktas. Dalis jo vis dar miegojo – ji nejautė nei kojų, nei pilvo, nei delnų.
Vika nepažino patalpos, tik iš kai kurių nekasdienių detalių suprato esanti ligoninėje. Viskas pernelyg balta, sterilu ir neskoninga. Mirties spalva.
Kyštelėjo sustingusį liežuvį, lyžtelėjo apatinę lūpą, pabandė tankiau sumirksėti, atgauti nors dalį gyvasties. Švininiai pasirodė beesantys ne tik vokai. Netgi galvą pajudinti prireikė nemenkų pastangų. Siaubingai norėjosi miego. Ją pažadino tik nerimas, kad miega gerokai per ilgai. Vidinis laikrodis vis dar tiksėjo, neketindamas sustoti.
Vika nepajėgė nei nustebti, nei užduoti sau klausimo, kaip čionai atsidūrė. Tarsi per miglą prisiminė daugybę kraujo ir siaubingą pykinimą. Dar ten buvo jos kaimynas, atsiradęs tarsi iš niekur. O dabar ji čia. Loginė grandis neišbaigta ir neaiški, tačiau kol kas ir to pakanka.
Vargais negalais pakreipusi galvą išvydo lovos kraštą, savo ranką, apklijuotą baltu pleistru, iš po kurio kyšojo raudonos spalvos gija, besidriekianti kažkur aukštyn, už regėjimo lauko. Kiek toliau – siena, palangė, kėdė metaliniu rėmu, kurioje sėdėjo užsimerkęs Darijus. Jis miegojo, ar bent snaudė, pamažu narindamas žemyn galvą. Atrodė, ten ir turėtų būti, lyg kokia įprasta dekoro detalė, ar žodis savo vietoje, dėl kurio niekas nesistebi.
O tada švininiai vokai uždengė akis ir ji vėl užmigo. Šį kartą tam, kad sapnuotų lengvus, mažareikšmius sapnus.

---

Nežinojo, kiek laiko praėjo, kai vėl atsimerkė. Šį kartą itin žvaliai, ryžtingai. Vikai pasirodė, kad viskas išliko taip pat – nepasikeitė nė šviesa už lango, nei Darijaus poza.
Ji sumirksėjo sunerimusi ir nustebusi, įdėmiau pažvelgdama į vaikiną. Pajuto, kaip įsitempė viduje nematoma spyruoklė.
Darijaus veidas suvargęs, su ryškiais nemigos šešėliais.  Kiek, po velniais, laiko praėjo?!
Tarsi pajutęs, kad šalia yra nemiegančių, jis sunkiai sumirksėjo ir susverdėjo ne itin patogioje kėdėje. Pažvelgė į Viką nepasukdamas galvos, tačiau, susidūrus jų žvilgsniams, tarsi įsielektrino.
- Vika...
Pašoko nuo kėdės, pripuolė prie jos keistai sunerimęs, tarsi jiedu pažinotų vienas kitą senų seniausiai, tarsi ji, po velniais, būtų jo vaikas.
Vika žiūrėjo į jį, nebandydama išvengti artumo, tačiau kartu negalėdama atsistebėti tokiu Darijaus elgesiu. Spyruoklė tebeliko nemaloniai įsitempusi.
Jis švelniai palietė jos rankas, atvėsino jas.
- Geriau jauties?
- Gal, – sumurmėjo ji. – Kodėl tu čia?
Nejučia loštelėjo atgal, kiek tik leido minkšta pagalvė, kuomet suprato, kad jis nori paliesti jos veidą.
Nepalietė.
- Atleisk, aš... atsiprašau, - Darijus kilstelėjo delnus, kiek atsitraukdamas. – Visa tai labai... pernelyg susipainioję. Aš jau pats nebežinau, kas tikra, o kas ne.
- Ar tu mane seki? – mergina stengėsi supykti, tačiau emocijos kilo vangiai, nenoriai, lyg jos viduje kažkas laikytų viską sugniaužęs į saują. – Kodėl... kodėl aš pastaruoju metu turiu tiek dažnai matyti tave? Žinai, man jau darosi baisu eiti miegoti į nuosavą lovą, nes nebežinau, ar nubusiu kitą rytą toje pačioje vietoje! Aš jau...
Ji prikando liežuvį, nes jo vėsus delnas staiga palietė kaktą, perbraukdamas plaukus. Buvo kiek netikėta ir malonu. Vikos sprando raumenys atsipalaidavo, nustodami spausti galvą į pagalvę.
- Mudu sergame ta pačia liga, - murmtelėjo Darijus.
- Tikrai? Tada paaiškink man, kaip aš čia atsidūriau!
Nejučia Vika pasigailėjo, išspjovusi žodžius atšiauriu tonu. Kažkas viduje ragino liautis purkštauti, tačiau lygiai taip pat ji žinojo, kad viskas turi vykti pagal taisykles. Pyktis į ramybę pereina ne staigiai, o palaipsniui - taip pasaulyje buvo įprasta, o ji ketino „žaisti“ pagal taisykles.
Stebėjo, kaip Darijus mąsto, vengdamas jos žvilgsnio, tačiau nepatraukdamas delno nuo jos kaktos. Jis galvojo ilgai, o ji, savo nuostabai, buvo kantri.

Galop jis prabilo ir ėmė pasakoti. Kalbėjo paprastais žodžiais, nesistengdamas pasiteisinti, nekreipdamas dėmesio į vis blykštantį Vikos veidą. Ji norėjo supykti – labai norėjo. Už tai, kad jis prisipažino kaltas, kad vėl pasakoja jam istoriją, kuria patikėti galima tiek pat, kiek pamišėlišku sapnu. Už tai, kad vėl įžengė į jos butą be leidimo. Už kraujo išsiliejimą, kurio negalėjo paaiškinti nė vienas gydytojas. Už daug ką.
„Nešdinkis! “ – įsivaizdavo save prakošiančią pro sukąstus dantis. – „Išnyk pagaliau iš mano gyvenimo! ”

Ji tylėjo, žiūrėdama į Darijaus lūpas, kurios vis dar pasakojo istorijos pabaigą.
Kai jis baigė, neįprastai ilga tyla įsiviešpatavo palatoje, o ji vis dar nežinojo, apie ką turėtų galvoti ir ar vertėtų iš viso galvoti.
O paskui Darijus ją paliko vieną. Atitraukė delną nuo jos kaktos, atsiprašė ir išėjo pro duris neįskaitoma veido išraiška, taip ir nesulaukęs, kol ji supyks.

---

Viduje tingiai spingsojo dvi iš keturių lempų, paneigdamos už lango juoduojančią naktį. Vika skendėjo steriliuose pataluose, sunkiai markstydamasi, beveik įveikta neramaus snaudulio ir vaistų. Buvo sunku mąstyti - ji ir nesistengė, leisdama vaizdiniams slysti vienam paskui kitą. Beveik nesureagavo netgi išgirdusi, kaip tyliai užsiveria palatos durys. Mintyse tik blykstelėjo vaizdinys, jog tai greičiausiai kuri nors iš medicinos seserų, atėjo patikrinti, ar šiaip...
Šviesą užstojus siluetui, ji net nemirktelėjo. Akys žvelgė į tuštumą tarp jos ir lankytojo – ten, vos įžiūrimos, sklandė dulkės, tingiai sukdamosis ore.
- Vika? – šiek tiek pašaipiai sukuždėjo moteriškas balsas. – Bet ir vardas gi tavo, mergužėle...
Tas balsas suveikė lyg botagas – ligonė krūptelėjo, žvilgsnis kaipmat įsmigo į viešnios veidą. Tai nebuvo medicinos sesuo.
Į Viką žvelgė dviejų spalvų akys – pilka ir žydra. Simetriškame veide, įrėmintame rusvomis garbanomis buvo sustingusi keista, įtempta šypsena. Tarsi viešnia bandytų tokią grimasą pirmą kartą. Vika pati nesuprato, kodėl, tačiau viduje staiga įsijungė nemalonus aliarmas.
O po akimirkos viešnios lūpos įsitempė, apnuogindamos dantis:
- Pagaliau susitikome, išpera!
Vika nepajėgė net riktelėti – ją iš patalų išsviedė lyg kokį žaislą. Buvo pernelyg apdujusi, kad suprastų, kas vyksta. Ir tos akys – jos tarsi buvo pažįstamos, tik niekaip nepajėgė – o ir nespėjo – prisiminti, iš kur.
Klyktelėjo, kai partiestą ant grindų sučiupo už plaukų ir pabandė pakelti.
- Kas... ko tau iš manęs reikia?! – suriko. – Paleisk!
- Jau sakiau! – padvelkė į ausį karšto oro gūsis. – Sakiau, kad pribaigsiu tave!
- Aš tavęs visai nepažįstu, nesuprantu...
- Tuoj tu mane labai gerai pažinsi! – nutraukė Vikos vapėjimą grėsmingas balsas.

Kažkas blogo vyko su šiuo kambariu. Kai rudaplaukė viena ranka palietė sieną, Vika pajuto, kaip ant sprando pasišiaušė įsielektrinę plaukeliai, pašiurpo oda. Ūmai sienoje atsirado plyšys, kuris plėtėsi prieš jos akis, didėjo, lyg grasindamas praryti. Akys nenorėjo sutikti su tokiu neįprastu realybės iškraipymu. Tik išvydusi nepažįstamosios ranką, prilaikančią angos kraštą, ji nejučia suprato – tai buvo durys.
„Bet čia nebuvo jokių kitų durų... “ – pakraupusi iš siaubo tesuspėjo pagalvoti Vika.
Tada tos pačios stiprios rankos ją sviedė į tamsą.

---

Pasirėmusi delnais į drėgną grindinį, ji apsidairė, niekaip nepajėgdama suprasti, kur atsidūrė. Kamavo stiprus deja-vu pojūtis – kažkur šie pastatai jau matyti, savotiškai pažįstami, nors tuo pat metu Vika galėjo sau prisiekti, kad atsidūrė šioje vietoje pirmą kartą. Oras buvo šiltas, tačiau sunki tvankuma pranyko. Net kvėpuoti pasidarė lengviau.
Ji grįžtelėjo atgal, tuo pačiu stengdamasi pasitraukti nuo durų, pro kurias...
Vikai už nugaros silpnai švytėjo tuščia gatvelė, nušviesta kelių dulsvų žibintų. Jokių durų. Į jos gyvybę nesikėsino jokia nepažįstamoji.
Mergina atsargiai pakilo ant kojų, jausdama maudulį keliuose ir delnuose – nusibrozdino krisdama ant grindinio. Skausmą trumpam pritemdė adrenalinas.

Netoliese, įrėmintos pilkšvo medinio rėmo vos švytėjo senovinės durys. Nors pats pastatas beveik nerodė gyvybės ženklų, raktaskylė silpnai išspinduliavo šviesos pluoštelį, kurį niaurioje prietemoje pastebėti buvo itin paprasta. Vika beveik negalvodama pasuko prie durų, ketindama iš pirmo žmogaus išpešti savo buvimo vietą.
Kol neapsireiškė ta, dviejų spalvų akimis...

---

Namo šeimininkas beldimą išgirdo pirmą kartą savo gyvenime. Garsas pasirodė keistas, kiek neraminantis, tačiau kartu labai žadinantis smalsumą. Paprastai šioje vietoje nesibeldžiama. Arba tu ateini, arba neturi teisės ateiti. Nėra nieko per vidurį. Tik juoda ir balta.
Taip arba ne.
Permainos reiškė, kad kažkas nesugeba suvokti taisyklių, o jeigu taip – tas kažkas nėra vietinis. O jeigu mieste apsireiškė pašalinis – lauk nelaimių.  Durų atidaryti neverta.

Tačiau beldimas nesiliovė. Jis netgi tapo reiklesnis, keliantis jau ne smalsumą, o susierzinimą.
Šeimininkas padėjo knygą ant stalelio su vieniša spingsinčia žvake ir atsidusęs nuklojo nuo kojų vatinę antklodę.  Kuomet atsistojo, sutratėjo grindys, besipriešinančios nenormaliai dideliam svoriui.  Traukdamas link durų, šeimininkas truputį prisibijojo. Nors buvo nepaprastai stiprus ir gerokai masyvesnis už daugelį miesto būtybių, jį jaudino ne fizinis susidūrimas.
Sugriebęs durų rankeną, šeimininkas akimirką dvejojo, grumdamasis su savo baimėmis. Gal vertėtų palaukti kačių? Jos akimirksniu padarytų tvarką, nereikėtų net jo įsikišimo...

Pasikartojęs neramus beldimas privertė krūptelėti. Šeimininkas greitai apsisprendė – kas bus, tas. Jis viena ranka sugniaužė rankeną, antrąja trūktelėjo skląstį.

Už durų stoviniavo bene tris kartus už jį mažesnė dvikojė būtybė – liesa it šakalys, praktiškai jo priešingybė. Tarsi dantų krapštukas. Dvi kojos, dvi rankos. Galva iškelta neįprastai aukštai virš pečių. Būtybė beveik neturėjo kailio – tik ant galvos buvo pasilikusi šiek tiek. Užtai savo kailio likučius ji išaugino iki nuostabaus ilgio.
Šeimininkas, susižavėjęs taip neįprastai išpuoselėtu svečio kailiu, akimirkai netgi pamiršo, kodėl jis atidarė duris.
„Tu labai graži“ – pasiuntė jis sutrikusį, pilną nuostabos ir susižavėjimo impulsą.

Tačiau tada būtybė atšoko nuo durų ir ėmė slinkti tolyn nuo jo. Šeimininkas pajuto, kaip į visas puses nuo... (mažylės?) sklinda vientisas siaubo impulsas. Ir kad jis, o ne kažkas kitas yra dėl to kaltas.
Tada erdvę perskrodė garsas, kokio jis dar nebuvo girdėjęs.  Ne itin malonus. Neįprastas. Tačiau labai derantis su siaubo impulsu.
Mažoji būtybė bėgo tolyn nuo jo.

„Kokia gėda“ – liūdnai pagalvojo šeimininkas, šiek tiek pykdamas ant savęs už tokį neatsargumą. - „Ak... “
Jis jau ketino užverti duris, kai staiga vėl pajuto kažką kitą šalia. Miesto taisyklės reikalavo palikti gatvės reikalus gatvei, tačiau jis dar palaikė duris praviras, sutrikęs ir sugėdintas savo neapdairaus elgesio.

Gatvėje pasirodė dar viena liesa, maža būtybė. Ji buvo nepaprastai panaši į pirmąją – toks pats sudėjimas, taip pat išaugintas kailis, grakšti eisena...
Šeimininkas sustingęs stebėjo, kaip būtybė žengia pro jo namą tuščia gatve. Šį kartą nemėgino pašaukti ir pasakyti jokio komplimento.
Tačiau sulaukė dėmesio pats. Akimirkai jį nudelbė atšiaurus žvilgsnis, o tada į veidą tvoskė dusinanti minčių bei emocijų banga – ši būtybė elgėsi visai kitaip nei pirmoji. Ji žinojo, kur esanti.
„Ko čia spoksai, kvaily! Nešdinkis į savo urvą, antraip tau nė purvinos katės nepadės! “
Įniršis, lydėjęs pranešimą, beveik vimdė savo stiprumu. Šeimininkas nemąstydamas užtrenkė duris ir drebančiomis rankomis grąžino skląstį į vietą.

Galvoje dar ilgai aidėjo, netgi po to, kai susisupęs į savo vatinį pledą išgėrė kelis puodelius raminančios arbatos.

---

Vika basomis bėgo gatvele, retsykiais grįžtelėdama atgal. Kojos painiojosi ankštame rūbe, kuriuo ją apvilko ligoninėje.  Širdis stipriai daužėsi, o vaizduotė vis suko ir suko atgal vaizdinį, kurį išvydo atsidarius durims. Dabar ji nebegalėjo ramiai pažvelgti nė į vienas duris, pasipainiojusias pakeliui. Nejaugi už kiekvienų iš jų slypi kažkas panašaus į tai, ką matė?..
Tada vos nesuklykė per visą gatvę – gerklė tarsi užsirakino, o kojos pačios nunešė tolyn.
Ji nežinojo, kur bėga. Viskas čia atrodė kažkur matyta, o kartu visai nepažįstama.

---

Kelias suko į kairę ir tolumoje ji pastebėjo kažką panašaus į balkšvą tiltą, nutviekstą vienišo žibinto. Dešinėje jos laukė keli nedideli raudonų plytų ir akmenų namukai, už kurių prasidėjo sodas... ir status kalno šlaitas.
Pasirėmusi į akmeninę arką Vika uždususi sunkiai alsavo, žiūrėjo į senus medžius bei kalną, bandydama prisiminti, kur šį vaizdą jau matė.
Už nugaros išgirdusi silpną žingsnių aidą, ji grįžtelėjo atgal. Nušviestame plote ant pastato sienos įsirėžė nelygus artėjančio žmogaus šešėlis. Vika nustojo ramstyti arką ir nušlepsėjo grindiniu link sodo. Iki šiol ji nesutiko nė vieno pašalinio savo kelyje. Kažkodėl rodės, kad geriausia būtų ir nesutikti, nors ji labai troško, kad kas nors paaiškintų, kaip iš čia ištrūkti.
Už nedidelio raudonų plytų pastato prasidėjo nelygi tvora.  Paėjėjusi keliolika žingsnių, Vika pasiekė medinius vartelius. Basos pėdos neskleidė beveik jokio garso, jeigu tik neimdavai bėgti – ji labai aiškiai girdėjo, kaip žmogystos apavo skleidžiamas garsas artėja. Pastūmusi vartelius Vika su palengvėjimu aptiko, jog jie varstosi be jokio garso. Prasispraudusi pro minimalų tarpą, mergina atsargiai užvėrė vartus ir nugara prisispaudė prie tvoros, ketindama išlaukti, kol persekiotojas kur nors pradings. Ji neįsivaizdavo, ar tai vis dar ta pati mergina, bloškusi ją į šią keistą vietą, ar galbūt nenormalus padaras, atvėręs jai duris nusprendė sekti iš paskos. Sprendžiant iš regėto šešėlio, tai turėjo būti paprastas žmogus. Tačiau Vika neketino to patikrinti. Ji siaubingai bijojo.
Viltingai pažvelgusi į nakties dangų Vika nustebo, išvydusi neįprastai daug ryškių žvaigždžių. Čia ne tik miestas atrodė keistai – pati Visata atrodė lyg iš paveiksliuko. Ryškios įvairiaspalvės žvaigždės, aiškiai regimas Paukščių Takas, išraizgytas švelniomis, spalvotomis linijomis, lyg visai neseniai būtų suspindę anksčiau neregėti ūkai. Mėnulio disko kraštas švytėjo vaiskia balta šviesa, išlindęs iš už čerpėmis nukloto stogo krašto.
Vika prikando lūpą, virpėdama visu kūnu.
Labai aiškiai išgirdo žingsnius už tvoros. Kažkas traukė gatve būtent į šią pusę, neskubėdamas, nedvejodamas, žinodamas, kur turi nueiti. Buvo taip tylu – net medžių lapai nešnarėjo vos juntamame dvelktelėjime. Rodės, galima buvo išgirsti Visatos gaudesį žvaigždynams lėtai sukantis virš galvos. Vika išsigando, ar tik jos alsavimas tokioje tyloje nepasirodys per garsus.
Ji pristabdė kvėpavimą, stengdamasi vos alsuoti pro pravertas lūpas.
Žingsniai aidėjo kas pusė sekundės, nestabtelėdami, nedvejodami. Štai jau pasiekia tvoros pradžią, netenka aido, atsivėrus platesnei erdvei... ir nutyla.
Kaip ir Vikos širdis.
Sustingusi ji klausosi nakties garsų, prisiglaudusi prie šaltų akmenų, sustingusi ir bevalė. Vos sulaiko krūptelėjimą, kuomet tariasi išgirdusi tylų juoką. Tikrą, ar tik įsivaizduojamą? Galbūt vaizduotė tiek įaudrinta, kad jau pati kuria tai, ko nėra?..
Žingsniai vėl pasiekia jos ausis – iš pradžių lėti, dvejojantys, vėliau pagreitėjantys ir nutolstantys gatve tolyn.

Mergina giliau įkvėpė, pajutusi menką palengvėjimą.

---

Išdrįso pajudėti į sodo gilumą tik po kažkiek laiko. Erdvė čia buvo atvira iš visų pusių ir Vika tikėjosi pastebėsianti kiekvieną, kuris bandys prie jos artintis.
Tarp senų obelų vingiavo vos įžiūrimas takas, apžėlęs trumpa, švelnia žole. Mergina nusistebėjo anksčiau taip ir nepatyrusi, kokia maloni pėdoms gali būti žolė ir žemė, ir tie akmenėliai, sudarantys tako pagrindą. Ji traukė neskubėdama į priekį, išvydusi sodo gilumoje boluojantį didelį pastatą. Nors visai neseniai prisiekinėjo sau nesiartinsianti prie jokių durų, Vika žinojo, kad kitaip vargu ar sužinos, kur ji yra. Šioje vietoje tvyrojo neįtikėtina ramybė, netgi nepaisant mirtinos tylos, kurioje nuosavas kvėpavimas ir širdies plakimas atrodė neįprastai garsūs. Kažkas raminančio glūdėjo šiame obelų, tako, kalno šlaito ir ryškių žvaigždžių vaizde.
Paslėptas sodo gilumoje pastatas buvo akmeninis, ne tiek aukštas, kiek platus.  Stilius priminė romanišką – masyvūs, tašyti akmenys sienose, langai mažyčiai, beveik jokios puošybos išskyrus akmens spalvų skirtumus aplink durų ir langelių angas. Paprastos formos.
Keli langeliai vos vos švytėjo gelsva, šilta šviesa.
Dvejodama Vika kurį laiką mindžikavo nuo kojos ant kojos, nesiryždama dar kartą mėginti pamatyti tų, kas galėtų būti už durų. Tačiau, nugalėta baimės visai pasiklysti svetimoje vietoje, žengė į priekį, pasiryžusi pagaliau susitikti su kuo tik nori. Ir nepabėgti.

Išgirdusi tylų juoką, Vika it nuplikyta grįžtelėjo atgal ir išvydo jau pažįstamas dviejų spalvų akis. Jų savininkė šypsojosi, išrietusi lūpas į nieko gero nežadančią grimasą, lyg žaisdama savo žaidimą.
Giliai įkvėpusi mergina jau norėjo sprukti prie pastato ir nepasibeldusi nerti pro duris (jeigu jos tik bus neužrakintos), tačiau nesuspėjo nė kelių žingsnių žengti – akyse aptemo, kojos neklusniai susipynė ir ji pajuto begriūvanti į priekį. Kūną supurtė vimdantis šaltis, lyg nepažįstamoji dviejų spalvų akimis būtų smogusi tiesiai į nervų sistemą.
- Neskubėk, - išgirdo visai prie pat ausies ramų, pašaipų balsą. – Pirmiausiai mudviem reiktų pasitraukti į atokesnę vietą. Toliau nuo tų mažų šlykštynių.
Vika riktelėjo, kuomet ją trūktelėjo nuo žemės už plaukų. Nenorėdama prarasti skalpo, ji pati kilstelėjo, pasiduodama svetimai valiai.
- Štai taip, būk gera mergaitė!
- Ką aš tau blogo padariau?!
Vika pabandė pasipriešinti, tačiau ir vėl – vos neatsisėdo, pajutusi šleikštulį visame kūne. Neleido stipriai suimti plaukai ir valios likučiai.
- Vis dar neprisimeni? – nusijuokė rudaplaukė negeru juoku. –  Aš jau du kartus tau priminiau. Kiek dar reikės tave daužyti, kad pagaliau suveiktų smegenys?
- Aš tave matau pirmą kartą gyvenime!
Laikiusi plaukus ranka trūktelėjo į priekį, Vika iš netikėtumo aiktelėjo ir staiga išsivadavo. Staigiai atsigręžusi pamatė, kaip pasilenkusi rudaplaukė ėmė lupti iš tako labiau išsikišusį akmenį. Besidarbuodama ji kilstelėjo veidą. Šypsenos jame jau nebuvo.
- Bėk, jeigu pajėgsi!

Išsigandusi Vika apsisuko ir spruko atgal į sodą visai pamiršusi, kad vos prieš kelias akimirkas ketino bet kuria kaina patekti į pastatą. Įėjimą užstojusi nepažįstamoji aiškiai neketino juokauti, o jos ketinimai toli gražu nepasirodė dviprasmiai.
Neskubėk – galvok! Ji juk žino šią vietą geriau už tave!
Sugraibiusi blaivaus mąstymo likučius, Vika stabtelėjo ir karštligiškai apsidairė, ieškodama kokio nors primityvaus ginklo.
Akys pastebėjo vien nereikšmingus daiktus – smulkias šakeles, mažyčius akmenėlius ant tako. Sodas atrodė kaip iššluotas. Netgi obelys – meniškai lygiomis šakomis, be nudžiūvusių atšakų, kurias galėtum pasiekti ir nulaužti. Nieko.
Galvok!
Kojos vėl ėmė pintis ankštame rūbe, beveik nesąmoningai nešdamos šeimininkę toliau nuo pavojaus. Vika stabtelėjo ir pasilenkusi ryžtingai drykstelėjo iš visų jėgų audeklą, įplėšdama jį kiek galima aukščiau. Akimirką laikė  pižamos kraštelį, gaudydama blykstelėjusios minties likučius, tada atsitūpė ir ėmė plėšti visą rūbo apačią.  Juosta gavosi nelygi, tačiau pakankamai ilga ir plati.
Išgirdusi balsą, Vika grįžtelėjo atgal. Jos priešininkė, šypsodamasi nuo ausies iki ausies, vinguriavo tarp obelų, artindamasi su akmeniu dešinėje rankoje.

---

Katės laksto sau toli nuo šios vietos ir kol kas nieko nejaučia. Tai toks džiuginantis žinojimas; Vaida tvirčiau sugniaužia akmenį, jau netgi suspėjusi pajusti patogias šio formas savo delne.  Auka netoli tenubėgo. Suprato, kad pasislėpti greičiausiai nepavyks. Ji kelia pernelyg daug triukšmo čia, vietoje, kur triukšmas yra savotiška retenybė. Jos prakaito dvoką galima pajusti užsimerkus ir susekti juodžiausioje tamsoje it kokiam pėdsekiui šuniui.
Bet netgi to neprireikia – Vaida aiškiai mato savo auką, suklupusią žolėje. Jausdama gyslas deginantį pasitenkinimą, ji mėgaujasi savo būtimi, akmens svoriu delne ir tvirtu žinojimu, kad daugiau panašių akmenų čia nėra. Vieną mažesnį galima buvo išlupti iš sienos kitame pastato gale, beveik dviejų metrų aukštyje. Neprileido aukos prie jo. O daugiau jokių aštrių ar kietų daiktų – mergiščia visiškai beginklė.
- Ir netgi katpalaikės taip toli... – murma tyliai.
Išgirdusi žodžius, auka kilsteli galvą ir didelėmis akimis keletą akimirkų seka ją, besiartinančią taku. Bukas žvilgsnis, beveik nieko nesakantis – vien susipynusios emocijos ir minčių nuotrupos.
Vaida akimirkai stabteli ir giliai įkvepia, ausdama savo neapykantą į apčiuopiamą, agresyvią mintį. Vienu žybsniu atsiranda šalia aukos, jau iškėlusi abi rankas ir iš visų jėgų smogia šiai tarp menčių, sutrupindama stuburą.