* * *

kiekviena nerimo
akimirka
yra pilna tobulo
drebesio
ateinančios laimės nujautimo
prabėgančių traukinių bildesio
apdulkėjusios durys
gundo
užeit
aprasoję langai bylo:
čia tu esi
ir tu kvėpuoji

aš prašau tavęs
atsigręžk
pažiūrėk į mane
jei nori žvilgsniu prikalk sienos
paversk dar vienu savo paveikslu
su ašara kampe

„viskas yra gražu“
raminu save

ramiai numirė
saulė danguje
ištirpo šėšėliai
nakties tylumoje

apšerkšnijęs tikėjimas
bučiuoja
mano veidus
šaltais karštais bučiniais
nuvilnijo
mėnulio šviesa
banalios vaikystės pasakos
miglotai bėgioja
basos kojos
sminga į minkštas samanas
ir į ražienas

dabar jau turiu raktą
tik nerandu durų
į tave

atsiliepia
pamirštos gaidos
pamirštas tikėjimas
pamestas žiedas
pabusk

tyliai šnabždu
tau į ausį:

naktie išsibudink, žmogus paukštį prarijo....