Pelenės

Žaliuoja, slepia savo liekną stuomenį.
Vilioja balselius padangės, vabzdžius mielosios Lietuvos.
Po to lyg pakuždėtos Ievos ir Adomo susiparanta,
Juk nuogumu tuojau padvelks, akiplėšišku vėju.
Tuo, kuris lyg kreivo veido suteneris, kasmet trokštantis išvysti brestančias jo pakalikių krūtis, pradeda rūbą po rūbo plėšti nuo susigėdusių rudẽnių.
Ir stovi nekaltos nuogut nuogutėlės niolikmetės.

Sugrįžus tremtinei saulei, mažosios pasijunta geriau. Pajunta jų kūnus glostančias rankas - jau ne sutenerio riebius pirštus, o lengvą motinišką glamonėjimą - masažą, prikeliantį iš miegų kraujotakos sistemą, melaninu aromatizuojantį orą.
Merginos šūkauja ir džiaugiasi tarytum pelenės, stebuklų apstupty besirėdančios puošniais drabužiais. Sugrįžta balsingi kavalieriai, skanumynų ištroškę vabzdžiai. Gerbėjų sūkury princesės pasakoja savo nuotykius nutrūktgalviško sutenerio spąstuose. Joms kitaip ir nepatiktų. Juk patirtis praturtina gyvenimą!