Vilniaus gatvė. Žmonės. Veidai. Einu gatve ir žiūriu priešais. Pajuntu pigius kvepalus. Atsisuku ir matau moterį žalia aptempta suknele ir jos vilnijančius banguotus plaukus. Įkvepiu jos kvapo ir nusišypsau. Seku tą moterį. Galbūt šiandien ji bus mano. Stengiuos eiti be garso. Toliau nuo jos. Kad nepajustų mano skvarbaus žvilgsnio. Jos aukštakulniai ritmingai atsimuša į grindinį ir skamba mano galvoje. Seku ją lyg apsėstas. Ji įeina į barą. Įeinu kartu. Ji prisėda prie baro. Prisėdu tolėliau nuo jos. Bet pakankamai arti, kad matyčiau . Pamatau veidą. Tobulas rausvas lūpas, išlenktus antakius . Ji užsisako kažko ir nusišypso barmenui. Galbūt jie pažįstami. Jis mirkteli jai ir įpylęs gėrimo pastumia prie moters. Net nežinau, koks ten gėrimas. Nesvarbu. Ji gurkšteli iš taurės ir išsitraukia cigaretes. Užfiksuoju pavadinimą. Brangios. Ji lėtai prisidega vieną ir užsirūko. Stebiu dūmus besirangančius aukštyn ir ištirpstančius ore. Apsilaižau lūpas. Čia karšta. Atlaisvinu kaklaraištį. Staiga moteris pasuka į mane galvą ir mūsų žvilgsniai susitinka. Tokių akių dar niekur nesu matęs. Labai gilios, visiškai juodos, ilgomis blakstienomis. Ji tarsi žvilgsniu bando man kažką pasakyti.
Kelios sekundės ir moteris jau nusuka nuo manęs akis. Tarsi per miglą girdžiu, kaip barmenas klausia manęs, ar ko užsisakysiu. Paprašau viskio su ledu. Vis dar stebiu tą moterį. Vaizdas tarsi sulėtėja kaip filme jai gesinant cigaretę ir pakeliant prie lūpų taurę. Net nepajuntu, kaip stiklas viskio atsiranda mano drėgnoje ir drebančioje rankoje. Skystis nuteka gerkle žemyn. Dabar žinau, ką moteris man primena... Ji atsisuka ir pamatau Liusę.
Prabundu ir atsisėdu lovoje. Švinta.