Praradimas

M, turiu tau pasakyti - ne kaip priekaištą, o tiesiog pasiguosdama - man liūdna. kiekvieną kartą, kai naktį tu mane aplankai, ryte jaučiuosi prislėgta. susitikimo vaizdiniai būna tokie gyvi ir deja taip labai kontrastuoja su mūsų kasdienybe. ir kas dar liūdniau - kad situacija neturi net menkiausios vilties kažkada pasikeisti.
šiąnakt kartu prausėmės veinoje patalpoje, tik prie skirtingų praustuvų. išėjome apsikabinę - tu mane apglėbei iš nugaros, ėjome vienu žingsniu. taip mus beeinančius pamatei... tu pats. nusiminei, sunkiai galėjai tai paslėpti. ir tik tada aš supratau, kad ėjau apsikabinusi ne su tavimi. o tu iš šono regėjai tąjį, kuris iš tiesų yra mano gyvenime ir tai tave nuliūdino.
o jei rimtai, M, iš tiesų liūdini mane. ne dėl to, kad savo buvimu nuolat primeni man kas galbūt galėjo būti. ne dėl to, kad tavo eiseną ir balsą atpažįstu iš tolo. ne dėl to, kad leidai manprisiminti jaunatvišką nežinios ir laukimo virpesį sieloje. liūdini mane dėl to, kad išdavei mane. net jei tai ir buvo dėl mano kaltės, dėl mano ribotos kompetencijos, dėl mano trūkstamų įgūdžių ir padarytų kvailų klaidų, tačiau nuo to tavo išdavystė man ne mažiau skaudi. jaučiu, kad prarandu tave - net ir tą mažulytę dalelę, kurią turėjau ir kurią branginau. bet dar turiu vilties - gal man tai grąžinsi?