Rašyk
Eilės (72139)
Fantastika (2164)
Esė (1684)
Proza (10342)
Vaikams (2458)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 17 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Plačiai atmerktas akis, susitaršiusius plaukus, ką tik prabudusią burną, jau pakankamai išsibudinusią, kad suvoktų esanti burna, bet dar toli gražu nepasiruošusią formuoti žodžius, pamačiau įėjęs kambarin. Susidaręs skersvėjis stipriau stumtelėjo mano pravertas duris ir jos, garsiai pokštelėjusios, užsitrenkė. Tai tave ir pažadino.

Tądien nusprendžiau būti ryžtingas ir galų gale oficialiai, tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme, tave pamest.

Apsižvalgęs tavo kambary, suskaičiavęs iki pusės surūkytas cigaretes, tuščias alaus skardines ir raudonu nagų laku ištepliotus savo atšipusius skutimosi peiliukus, kuriuos kniaukdavai iš mano vonios, nuspardžiau nuo fotelio krūvą, kaip sakydavai, „papimpintų“ skudurų, ir atsisėdau. Už lango pavasariškai čirškė paukščiai, ir tas jų čirškimas, regis, tik dar stipriau pririšo žiemą su savaičių senumo pajuodusiu pakelių sniegu prie mano skrandžio. Visi langai ir langeliai tavoj verandoj buvo uždaryti ir į plaučius kvėpiau sudvisusį, per naktį šlykščiai sušilusį kambario orą. Nuo šilumos – nesitikėdamas ilgai užsibūti nenusivilkau striukės – darėsi silpna, akyse jau ryškėjo alpulio piešiamas kaleidoskopas. Supratau, kad reikia suktis greitai. Bet vėl į tave pažiūrėjęs ėmiau sagstytis striukę.

Jau buvai atkutusi. Sėdėjai pageltusiais patalais apsigaubusi pečius ir – dabar jau sučiaupta burna – tylėdama žiūrėjai į mane. Šniurkštelėjai, smiliumi patrynei akį. Turbūt nekantraudama laukei kol prabilsiu. Ilgai žvelgei į kairę, paskui tiek pat ilgai – į dešinę akį. Po to vėl į kairę. Įprastai galėdavau iš to, kaip nužiūrinėji mano veidą, suprasti, kas dedasi tavo galvoj. Šiandien tave dengė kaži koks neaiškus kamufliažas. Pagalvojau, kad, turbūt, iš lauko nesimato ir šitos verandos, nes jei tik tie paukščiai ją pamatytų, plasnotų sau šimtų tūkstančių paukščių sparnų jėga į kito miško kitą galą.

Krenkštelėjai, užsikišai susivėlusius plaukus už ausų, pasikasei smakrą. Supratau turįs kažką daryti, bet, kaip ir kaskart, susidūręs su tavo žvilgsniu, pamiršau viską, ką norėjau pasakyti. Garbės žodis, jei būtum savom akimis taip spjovus Ismėjui akysna, prieš užrašydamas, kad „Titanike“ vis dėlto bus 16 medinių gelbėjimosi valčių, jis būtų išgirdęs daugybės nelaimingųjų priešmirtinius dūsavimus. Šįkart spjūviai tepaveikė mano kairiąją ausį, kuri girdėjo tavo greitėjantį kvėpavimą ir užsiveriantį langą.

Kas bus, tas, pagalvojau ir nusprendžiau žiūrėti į tavo tarpuakį. Jau kvėpiau į plaučius orą, kuris turėjo iš manęs išnešti tai, ko visgi nesugebėjau pasakyti, skaičiavau sekundes iki pasakysiu kažką, kas užčiaups tavo vyzdžius ir duos mano ausiai pasiilsėt. Dabar jau nebepamenu, ką buvau sumąstęs šnekėti.

- Gerbiami keleiviai, įlipę į troleibusą, nepamirškite pasižymėti bilieto. Jei yra vietų, atsisėskite. Padėkite atsisėsti tėvams su mažais vaikais ir vyresnio amžiaus žmonėms. Ačiū, kad naudojatės mūsų transportu.

Tuoj tuoj trečiąkart važiuosiu pro tavo namą, troleibuso šviesos atsispindės  verandos languose, žybtelės skutimosi peiliukai, kuriuos besiruošdamas prašnekti ir galvodamas, kaip ištrūkti iš tavo slėptuvės, vakarėjant vis labiau panėšėjusios į bunkerį, surūšiavęs (švarūs viršuj, lakuoti – apačioj) sudėjau į krūvelę. Ant sienų trumpam išryškės krūmų šakų šešėliai. Ir jei tik sėdi prie lango gurkšnodama atšilusį alų, pamatysi mane, ir ledinėmis rainelėmis svaidysi įžeidimus, bet aš jų negirdėsiu – ne ta ausis į tave atsukta. Šįkart tavi keiksmai nebus baisesni nei tie, kuriais save badžiau ropšdamasis pro langą, skubėdamas į stotelę matydamas artėjantį troleibusą. Jutau, kaip viena prie kitos artėja tavo kambarėlio sienos, spalvotais ornamentais įrėmintos durys ir lova tolo, o aš – nors sėdėjai prie durų – vis geriau girdėjau tavo kikenimą.

Suskubau rengtis, nuo  stalo nukraustinėti stiklainių su uogiene ir tuščių vazų. Nevilties apimtas jau buvau beatsisakąs savo sumanymo, nedaug trūko iki būčiau prisėdęs prie tavęs ir pasiūlęs cigaretę. Bet atsisukęs, mėgindamas tave įžiūrėti, staiga išgirdau prunkštelėjimą ir pašaipiai tariamus žodžius: „tebūnie leista pasakyti“. 

Įsiutęs išvirtau pro langą ir pakniopstom puoliau į stotelę. Norėjau kiek pasivažinėjęs grįžti ir išrėkti ką nors bjauraus, ką nors, kas perspjautų tavo neišseknančią ironiją ir piktdžiugišką kikenimą. Bet štai jau trečiąkart pravažiavau tavo palanges ir vis dar neturiu ką pasakyti. Griūdamas pro langą nevykusiai pastačiau koją, turbūt kažką pasitempiau. Visi keiksmai nevalingai lekia į kelį, o nuo jo atsimušę gėdos pavidalu grįžta mano smegeninėn. Skauda. Tebūnie leista pasakyti, kad ir iš pirmo aukšto iššokus skauda. Taip tau ir parašiau. Sms. Kai iš ekrano dingo žinutės siuntimo emblema vėl tave išgirdau: „tebūnie leista pasakyti“. Troleibuso garsiakalbis skelbė paskutinės maršruto stotelės pavadinimą, o pro atviras duris įlėkęs šaltis paskutinįkart man atnešė tavo kikenimą.

2011-03-14 11:57
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-15 11:33
pilkė_
Tekstas dirbtinokas. Galbūt, geriau rašyti "taip, kaip išeina", na, o paskui skaityti ir tiesiog pataisinėti visokius nelogiškumus. Dažnai būtent prigimtinis kalbos jausmas ir pasiūlo geriausią sprendimą. Manau, reikėtų tai išnaudoti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-10 20:05
Dvasių Vedlė
Kažkaip pernelyg ištęsta... kelis kart buvo kilęs noras peršokt patraipą, kitą, kad greičiau prie kokio veiksmo prieičiau. Bet kad jo taip iki galo ir nesulaukiau...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-09 23:17
cls
cls
ok. pavadinimas pretenzingas, bet jei bus daug dalių, galima atleisti :) pirmo sakinio problema - per sudėtingas ir nekabinantis. turėjau kelis kartus skaityti, kad įkirsčiau. jo, su ta prabudusią-išsibudinusią burna įdomiai :)
neišlaikei skaitytojo dėmesio (kelis kartus norėjau prasukti) - gal čia mano problema.
taip, realu, tikra, bet, manau, gali žymiai geriau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-03-20 11:04
krūms
trūksta. Likusios teksto dalies. :) dėkui.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-03-19 23:22
Alisa Realybėje
Gražu. Realu. Bet trūksta kažko.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą