sapnas

Pirštai perbėga per baltus klavišus,
Užkabindami vieną, kitą juodą.
Salėje sėdintis išgirsta muziką,
Žavingą, svaiginančią, sukeliančią prisiminimus..
Žmogus pasineria juose -
Kuomet buvo laimingas, kuomet buvo vaikas.
Tuos laikus, kuriuose su juo žaidė vaikystė,
Bei nerūpestingumo pilni, maži draugai..
Dar prisiminė žavingą, bei be galo stiprią pirmą meilę,
Kuomet jausmai tiesiog virte virė viduje.
Pianistas pradėjo groti forte,
Todėl žmogus sugrįžo į beveik tuščią salę,
Į kurios sienas atsimuša begalė garsų,
O scenoje, prie fortepijono, jis matė, tarytum save, prieš keliolika metų..
Kažkur garsiai sušuko vaikai ir...
Vyras pabudo iš dar vieno, bereikšmio sapno.