Angelė ir krokodilas

Krokodilas: Lipu aš kopėčiom į dangų, o gal į rojų pas Viešpatuką, avelių ganytoją.
Viešpatukas: Lipk, lipk, bet kai tu suklupsi  aš visada būsiu šalia ir ištiesiu tau savo ranką  su penkiais pirštais. Tik tu jos nesumaišyk su šėtono kanopą juoda,  pasmirdusia. Tik, tik…
Krokodilas: Mano kopėčios spalvotos. Mano angelas tupintis viršuje ant namo stogo irgi margas. Tupi ir rūko tabaką. Tabakas gamina debesis, nesveikus, neišsivysčiusius kūdikius. Tik štai man šovė vienas  klausimas angelui: angele,  angele kas tu esi? Kieno tu pavidališką kūną nešioji?
Angelas: Ir kodėl tau mielas krokodile parūpo toks kvailas ir neišsivystęs klausimas?
Krokodilas: Tu man patinki, bet nežinau kodėl. Tu man graži, ar gražus. Mati net nežinau kaip  man į tave kreiptis. Ir kaip tau žarstyti komplimentus .
Angelas: aš esu nei vyras nei moteris. Vienam toks, kitam toks. Pagal užsakymą tavo. Vadink mane kaip nori. Ir prašau daugiau nemanyk kad tu esi nesveikas krokodilas.Tai gerai kad tu įsimylėjai mane.
Staiga, lyg išprotėjęs psichiatrijos ligonis pašoka į dangų du metrus ir viršuje užstringa susipainiojęs tarp debesų pūkų.
Krokodilas: tai vadinas tu esi ne tas, nei tas, tai būk man angelė.būk ta kuri mane galėtų apjuosti  savo švelniom rankom, priglausti prie savo švelnios krūtinės kvepiančios citrina ir bent kartą man duotum jos paragauti. Niekada nesu ragavęs citrinos, nes niekuomet  man pardavėjai neparduodavo, o kodėl nežinau.
Staiga svajonė jį  pačiumpa nuo kopėčių ir išsiteškia jis į citrinų daržą. Angelė pribėga  prie jo priglunda prie krokodilo krūtinės ir tyliai pradeda verkti. Jos ašaras geria krokodilo speneliai.
Angelas: Ak kodėl tu pasidavei svajonių vėjui? Aš verkiu nors žinau, kad  mano ašaros nebeatgaivins nei tavo spenelių, nei tavo kurių tu niekad nemokėjai judinti, nei tavo šypsenos. Ničnieko jos nebeatgaivins. Ničnieko. Nebent Viešpats pakeistų krokodiliuko likimą  ir jis atsigautų. Nebent …tik… Prašau tavęs Viešpatie išpildyk mano paskutinį norą  svajonę. Man nieko nereikia tik tavęs ir tavo šilto glėbio man reikia. Tik tavęs, tavęs…
Staiga jos delne sujuda vienas spenelis  atgyja šypsena jo veide.
Angelas: Krokodiliuk tu išmokai judinti spenelius. Valio! Tu gyvas
Surėkia angelė.Priglunda prie jo šalia ir žiūri į jo užmerktas akis. Tyliai mintyse skaičiuodama blakstienas ir magina jas pasverti. O krokodilas pakelia į viršų  savo besvores blakstienas ir tyliai jai sušnabžda
Krokodilas:žinai mažyte tu daili. Širdis manoji  nori šokti su tavim po visą žydrą dangų. Žinai mažyte aš tave myliu.
Jie susiliečia pirštų sausgyslėm, pažiūri trumpai į vienas kito vyzdžius ir krokodilas išdrįsta net neatsiklausęs jos, liežuviu paliesti jos lūpas. Jų liežuviai smagiai  draugauja.Jų protas net nepastebi, kaip jie nusirita į ežerą. Ten ežero dugne pamiršta, kad reikia nekvėpuoti ir jie tyliai nugargaliuoja.