Atleisk, karvute

Kelias namo, kelias namo, kelias namo... Daugiau ji nieko nematė grįždama vakare. Staiga, pasukus už kampo, jai teko atsitrenkti į ne itin maloniausių priešingos lyties atstovų būrį. Vienam užlipo ant kojos. Išgirdo:
-Karvė!
-Atsiprašau...
-Žiūrėk, kur eini!!!
Kaip jau minėjau, tipai nebuvo itin malonūs, todėl ji, baimės pagauta ėmė bėgti. Kelios poros sportbačiais apautų kojų sutrepsėjo pavymui. Skuodė ji tiesiai per pievą link savo namo. Žingsnių kažkodėl nebegirdėjo, bet atsisukti vis tiek nedrįso. Pribėgusi prie laiptinės, drebančia smulkia rankute suspaudė durų kodą, šios pyptelėdamos atsidarė, ji šovė vidun ir saigiai užtrenkė paskui save duris. Tada bėgte laiptais į trečią aukštą, desperatiškai versdama daiktus rankinuke, ieškodama raktų. Spyna trakšteli, spartus žingsnis per slenkstį, vėl pavymui užtrenkiamos durys, vėl trakšteli spyna, atsirėmusi į duris ji susmunka, atodūsis. Viskas, dabar jau ramu. Bet  ji spėjo tik įsivilkti į savo nunešiotą naminę suknelę ir kietai į kuodą susirišti plaukus. Skambutis į duris. Šiandien svečių nebuvo tikimasi sulaukti, todėl per kūną perbėgo šiurpas ir ji sustingo. Kelios akimirkos dvejonės, paskui lėti ir tylūs basų kojų žingsneliai link durų ir žvilgsnis pro akutę. Nieko. Pasijuto kiek nejaukiai, tačiau vis tiek apsisuko ir ramiu žinsgniu nuėjo link muzikinio centro, įsijungė „Bitlus“ ir nuėjo užkaisti vandens vakarinei arbatai.
Kitą rytą atidarius duris kažkas šlumstelėjo žemėn. Ji, to nesitikėjus, kiek šoktelėjo atgal. Ant žemės gulėjo dobilų puokštė. Šalia nukritęs buvo ir iš užrašų knygutės išplėštas lapelis, kuriame vos rašančiu tušinuku pakeverzota: „Atleisk, karvute“.