Belytis

Traukinyje mačiau tokį padarą; nesupratau, mergina ar vaikinas, azijiečių kilmės; rašė žinutes iPhone. Sodriai žali marškinėliai su kažkokiu „pokemonu“, per petį perjuostas krepšys, aptemptos juodos kelnės (per trumpos), juodi sportiniai bateliai. Kojos be plaukų, rankos be plaukų, lieknos ir lieknos. Jam apie dvidešimt, o gal tik šešiolika. Kaip gali atskirti tokio amžiaus berniuką nuo mergaitės? Kai plaukai trumpi; veidas be makiažo. Nagučiai trumpi, nedažyti, bet pirštai plonyčiai, grakštūs, vikriai spaudinėja ekrane raides. Veidas ilgai buvo palinkęs virš telefono, apšviestas juo. Atsipalaidavęs, kokie būna atsipalaidavę kažką (gal svarbaus, o gal visiškai ne) mąstantys veidai. Be išraiškos, kaip sakoma. Bet aš vis tiek nužiūrinėjau jį, net nežinau, kas sudomino. Gal melsva šviesa nuo telefono ekrano. Gal kad nejučia pradėjau spėlioti, kokios jis lyties. Staiga padaras pakėlė akis, ir aš jas, tas akis, pamačiau. Jis ne iš karto pastebėjo mane, nors žvilgsniai susitiko. Bet aš mačiau jo akis ir mačiau, kas su jomis pasidarė. Tai buvo dviejų sekundžių veiksmas ir su juo atėjęs suvokimas. Tos akys atsiplėšė nuo ekranėlio, išsiplėtė, nušvito džiaugsmu; tarsi burna tuoj iš laimės suriks; akys žybt - viens du - ir tada pamatė mane, ir vėl susitraukė, vokai šiek tiek prisimerkė, beveik paslėpė vyzdžius, ir veidas vėl tapo abejingas, padaras žiūrėjo į šoną. Aš nebegalėjau pamiršti tų dviejų sekundžių. Tos akys buvo keistos. Dabar suvokimas: kas jose keisto? Tas žybtelėjimas, tas nušvitimas, ar dar kažkas? Tos akys žvelgė iš anapus. (Kūno?) (Iš vidaus?) Taip galėtų žiūrėti (ateivis (iš)) kitos planetos (iš dangaus). Taip galėtų žiūrėti ką tik paukštį sumedžiojęs katinas. Ką tik laimėjęs loteriją žmogus, jei stebėdamas jo akis lauktum, kol sužinos apie laimėjimą, sulauktum būtent tos sekundės, dviejų sekundžių, to žybtelėjimo, žaibo. Visa kita jau sąmoninga, bet pradžia - antgamtiška, iš pasąmonės; labai tikra ir šiurpi. Vėl norėjau tai pamatyti, laukiau kito žaibo. Žinoma, nesmagu yra susitikti ir išlaikyti žvilgsnį su nepažįstamu žmogumi, net jei tai dvi sekundės. Juk ne vaikas, ne kačiukas, juk vaikinas arba mergaitė. Tos akys vėl žiūrėjo į iPhoną, pirštas vėl rinko tekstą. Iš šono atrodė labai skaidrios… ak, štai kas: jos yra pilkos, vyzdys, žinoma, juodas, o aplink jį - šviesiai pilka, o rainelės pakraščiuose… vėl juodos! Štai, kas neįprasta tose akyse. Ar dažnai akių rainelė užsibaigia juodu apskritimu? Linzės, pamaniau. Vaikai dabar prisiperka spalvotų linzių ir vaidina ateivius. Sykį į mūsų kabinetą įėjo muzikantė studentė SMARAGDO spalvos akimis, bet kai visos darbuotojos puolė žiūrėti į jas iš arti, studentė prisipažino, kad tai linzės. Kam taip daryti? Kam maskuoti savo tikrąją akių spalvą? Taip pat kyla klausimas, ar svarbu mums yra tikroji akių spalva ir tikrasis vyzdžio skersmuo? Jis kai ką gali išduoti, žinome. Taigi ar linzės sėdi priešais mane? Dar prisiminiau vieną turką, juodais kaip smala plaukais, neskustais juodais šeriais ant skruostų, o rainelės - žydros kaip Viduržemio jūra. Linzės, prisipažino, kai pagyriau gražias akis. Tai kam tada prisipažinti, jei slepi tikrąją spalvą? Tie žmonės; tos akys; tos spalvos. Norisi permainų? Norisi maskuotės? Norisi to, ko negavai gimdamas? Vėl žiūrėjau į tą padarą, sėdintį beveik priešais mane. Gal mergaitė. Bet nėra krūtų? Tai gal tuomet berniukas. Bet veidas toks lygus, o ant rankos pigus žiedelis? Bet berniukai šiais laikais… Gal mergaitė su dar neprasikalusiom krūtelėm? Argi man svarbu? Kai noriu vėl patirti tas dvi sekundes, per kurias į mane pažiūrėjo padaras iš savo vienatvės, iš savo pusės, iš savo anapus (ės), vėl prisimenu tą akių žybsnį. Yra žvilgsnių, kuriems nereikia priskirti lyties.