sūri tyla

Ša.! Nukrito trys lašai.
Tylos.! Nukrito trys paukštės.
Tavo tyla ir taip daug ką nužudė.

Labas. Koks šiandien tavo vardas? Neklausčiau, jei nebūtų įdomu. Bet tu tyli. Nieko keisto. O gaila.
Šaltomis lūpomis nuriedėjo prakaito lašas. Koks tu šiandien gudrus. Ir godus. Nuo palangės vėjas numetė visas užuolaidas, pareikšdamas, kad jau laikas. Tu atsistoji, pasiražai ir išeini. Šiandien pramogų jau užteks.
Vėjas atidarė visus langus. Įėjo ir išėjo. Aš jo nekviečiau, bet jam vienodai. Atskrido trys paukštės ant mano palangės. Kur dabar tu? Įpratau žiūrėti į dangų. Kas vakarą, kai saulė pavergdavo visus debesis savo raudonumu. Mes juo kas kartą grožėjomės. Nesvarbu, kad mus skirdavo miestai ir jų gatvės. Atsistodavom, galvas pakeldavom ir vėpsodavom, o gal ko jame ieškojom. Ir tada tu pradėjai tylėti ir nebežiūrėti, nei į mane, nei į dangų. Tylėjai ir tylėjai kol tyla tave pradangino. Dabar dangus tapo mano priešu. O gaila.
Trys paukštės atsistojusios žiūri į paranojoj skęstančią moterį. Jau niekas nepadės. Net tie trys prakaito lašai atsiradę ant kaktos, bežiūrint į paukštes. Ta tyla dar niekad nekėlė tiek baimės. Gerai, kad šis prieskonis sūrus.

Ša. Šaltas vėjas suriko.
Tyla, kuri turi tavo vardą, šiandien ypatingai sūri.
Ir paukštės jau nebe raudonos.