... gyveno medyje dailininkas Svirplys...
…nutarė Svirplys nusipiešti gyvenimą…
…tokį gražų, nepakartojamą, šiltą ir spalvotą…
…piešė taip ir kitaip, spalvino visaip kaip…
…netiko Svirpliui jo gyvenimas niekaip…
…ir šovė Svirpliui geniali mintis…
…“reikia pažiūrėti kaip gyvenimus piešia kiti”… tarė jis…
…stebėjo ir dieną ir naktį… galva ėmė svaigti…
…o nuo matomo grožio jam stojos širdis…
…ilgainiui sprendęs gyvenimo lygtis…
…Svirplys suprato … “ištraukta šaknis! ”
…susiras Ją... ir puikų gyvenimą nusipaišys…
…netrūko Svirpliui nieko…
…žavus, talentingas, raumeningas…
…net ir dvasingas…tik nelaimingas…
…pasidairęs kairėn dešinėn… rado Ją… visai nieko…
…tokią… net vertą “grieko”…
…ir piešė gyvenimus abu vakarais…
…patapo dideliais draugais…
…nuspalvinę praeitį… ėmė dailinti dabartį…
…kartais jis slapta į Jos gyvenimą mesteldavo akį…
…labai jau norėjosi jam susikurti gražią ateitį…
…ir nusprendė Svirplys patobulinti Jos esamą dabartį…
…kad Ji neįtartų jo svirpliškų kėslų…
…pasiūlė Jai “pūzlės” žaidimą sužaisti…
…sukarpė jie savo gyvenimus į šimtą mažyčių paveikslų…
…slapta išėmęs jos gyvenimo detales… įmaišė jam patinkančias kitas…
…netrukęs praeitį surinkti… jis ėmė dabartim užsiimti…
…analizavo… visaip Jos gyvenimo detales koregavo…
…baigęs dailinimą…visaip… ir taip ir kitaip klijavo klijavo…
…tik Svirpliui nieko nesigavo…kažkur ne taip pakoregavo…
…kol taip ilgai jis fantazavo… Ji tyliai tyliai iškeliavo…
…atminimui paliko paveikslą naujai nupaišytą…
…vėl tokį pat gražų, … kurį jis leido sau sudarkyti…
…ir suprato Svirplys ko nereikia piešiant gyvenimą daryti…
…tik jau nebeturėjo kam tai pasakyti…
…kiekvienas gali tik savo gyvenimo “pūzlę” lipdyti…
…kitų paveikslai kitaip piešti ir sukarpyti…
… gali kirpti, matuoti, ilgai analizuoti ir visaip koreguoti…
…vis tiek nepavyks kito autoriaus “pūzlėj” savų detalių priklijuoti…
…tokia štai istorija Svirpliui nutiko…
…vėl piešia gyvenimą… dabar jau tą tikrą…
…džiaugiasi paveikslais …besąlygiškai myli viską…
…tik gaila… pavėlavo… Jos vis tiek nebeliko…