nepažinta vienatvė

Ant jos nugaros tupi paukščiai
kai ji stovi po balkonu
kątik nulijus lietui –
jiems į snapus laša vasaros gaiva.

Vaikystė kreiduotais pirštais
piešia ant grindinio
beržai rašo savo gyvenimus
sula

ir lyja
lyja lietus

tik
po balkonu
sausa.

Po lietaus jos plaukai
visada garbanojasi
lyg ji būtų
mažas pudelis
didelėmis rudomis akimis..

Kakavą nulaižius nuo lūpų
ji dievina
tokius rytus –
su tiksinčiu
kvepiančiu
bėgančiu
ir nenustojamai
kvėpuojančiu
Vilniumi
ji niūniuoja

kol troleibusai
piešia ore savo linijas.

Pakelia akis į dangų
į sulysusius debesų antakius –
toks karštas prisikėlimas,
lyg saulė būtų pašėlusi.

Šypsosi tyliai.

Ji niekada nebūna viena
ant jos nugaros
dairosi paukščiai.