...

Spenelį
ausies matau kaip jis jaudina manąjį laiką.
Tavo šviesūs tie šviesūs plaukai
mano tamsiojo lauko pavėsius apšildo.

Tavo
kelionių tolybes kaupiu lyg bausmes
ir jų noriu, nes kartais
tai baigias. Bet ne nebuvimas kartu.

Ten,
kur galėtumėm pasimatyt vien praeiviais,
veši platūs menai ir jų muzika slysta.
Ak, jeigu būtumei čia.

Odą
įsivaizduoju. Kviečiančią delną.
Ir akis, kuriose ilgesys būtų džiaugsmas.
Ar supranti kaip?