Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Gegužės mėnuo jau įpusėjęs. Prie namų žydi akacijų geltoni krūmai, pradeda skleistis alyvos. Ankstyvosios vyšnios jau nužydėję, jų žiedlapiai kaip sniegas apklojo dirvą. Aukšti topoliai skleidžia aitrų  salsvą kvapą. Anapus tvoros, ten, kur želia pasėlių laukai, pakraščiais geltonuoja pienių kilimai. Ak, jau tas pavasario linksmumas. Visa kas žydi, skleidžiasi, kvepia. Aplinkui tik čiulba, klykauja, čirena, suokia, ulba, kukuoja, švilpauja- gamta pilna tokių garsų, kad Jonelis ir valgyti pamiršta. Nėra kada. Atsikelia, išgeria kakavos, kanda kąsnį virto kiaušinio ir pilna burna, vos apsirengęs lekia į lauką. Pirmiausia nueina prie liepų ir trumpam sustojęs ima stebėti varnėnų gyvenimą. Seniai varnėnai pasveikina jį linksmu švilpimu ir lekia ieškoti savo vaikučiams gardžių kirmėlyčių. Vaikas išeina iš kiemo, įbrenda  į pienių pievą, pabraidžioja, prisiskina pačių didžiausių, prisipaudžia  glėbį žiedų prie pilvuko ir vėl sugrįžta atgal. Eina prie Kudliaus būdos . Ten turi atsiridenęs kaladėlę, kad galėtų atsisėsti . Kai jo nebūna, ir Kudlius patupi ant kaladės. Numeta pienes ant žemės, atsisėda ant savo „sosto“ ir pasilenkęs ima gnaibyti  pienių žiedus  nuo kotų. Žiedus numeta į šuns dubenį- turės namų sargas pienių sriubos. Iš kotų daro karolius: sulenkia, smailąjį galiuką įveda į didžiojo kiaurymę, paskui kitą perveria per padarytą žiedelį. Karolių daug pridaro: užtenka ir Kudliui papuošti, tėveliui, mamytei ir sau. Mamytė pavargo bartis, kad rūbelius ir rankytes pienių pieneliu ištepa, tik apvelka prastesnius- tesidžiaugia žolynais.
  Mamytė kartais sako, kad tėvelis prapuolęs darbuose. Apie pietus jis jau atsiranda. Tada visi sėda prie stalo. Po pietų Jonelio ir mamytės visada laukia poguliukas. Nors ir labai nesinori, bet  reikia klausyti. Ji net žaidimą sumanė- kuris pirmas užmigs. Visaip kartais būna: kada greičiau užmiega Jonukas, o kada mamytė. Šį kartą ji užmigo pirma. Vaikelis tyliai guli prie sienos- miegelio visai nesinori, bet iš lovos išlipti nesiryžta- prižadins mamytę. Tėvelis sakė, kad dabar jos negalima nervinti, jai reikia daug ilsėtis. Nesupranta sūnelis, kas mamytei yra: gal susirgo, o gal kas skauda? Atsisėda Jonukas lovoje ir įsižiūri į mamytę. Veidas mažumėlę pasikeitęs, lyg ir storesnis pasidaręs. Tik kai šypsosi, atrodo toks kaip visada. Apžiūrėjęs, nusprendžia, kad ji šį pavasarį gerokai pastorėjo, nors nematė daug valgant. Jonukas atsiduso. Jam visi liepia valgyti, o kas bus, jei ir jis ims storėti. Storu būti tikrai nenori. Lauke sudunda. Pabudusi mamytė atsisėda lovoje, perbraukia ranka per savo gelsvus purius plaukus, atsisuka į sūnelio pusę ir taria:
    - Nebijok, vaikeli, tai griaustinis griaudžia, tikriausiai, bus lietaus.
  Nerangiai mama keliasi iš lovos ir nueina į virtuvę. Sūnus nulydi ją žvilgsniu- susirgo mamytė, ne kitaip. Jam pasidaro taip graudu, taip suspaudžia krūtinytę, nė nepajaučia pats, kaip pasipila ašarų lietus. Už lango irgi lyja, spardosi dėdė Dundulis, pakyla vėjas. Vaikui vis graudžiau darosi. Verkia vaikelis, įsikniaubęs į pagalvę, mamytės gaili. Į trobą atskuba sulytas tėvas. Miegamajame persirengia sausais rūbais, ateina į virtuvę, įsipila šiltos arbatos, iš spintelės išima lėkštelę su riestainiais. Priėjęs prie vaiko kambario durų stabteli ir paklausia:
    -Jonuk, gal nori arbatytės su riestainiais?
  Nesulaukęs atsakymo, atveria  plačiau duris ir pamato užsiraudojusį sūnų. Tėvelis padeda valgį ant stalo ir susirūpinęs  prieina prie vaiko lovos.
    - Kas tau? Ko verki, vaikeli? - sėdasi šalia ir ramina glostydamas jo galvelę.
    - Uhu- uhh...
    - Ar kas skauda? Ar užsigavai?
    - Uhu- uhh...
    - Gal griaustinio bijai. Nebijok, lietutis tuoj baigsis. Griaudžia toli . už miško.
    - Uhu-uhh...
    - Jonuk, sūneli, kas gi tau yra? - rimtai sunerimo tėtis.
  Jonukas greitai pasikelia nuo lovos ir apsikabina tėvelio kaklą. Dabar jau taip stipriai rauda, kad karštos ašaros sudrėkina ir tėveliuko skruostus. Tėtis ir pats susigraudina:
    - Sūneliuk, kas gi tau nutiko? Ko gi tu taip baisiai verki? Nereikia verkti. Būk vyras, pasakyk, kas yra?
    - Ma-a-a-my- tė ser-ga-a-a...
    - Vaikeli, dar prieš kelias minutes sveika buvo, - nieko nebesupranta tėvas.
  Jonukas šiek tiek nustemba, truputį apsiramina, bet vis dar kūkčioja. Veidukas šlapias nuo ašaryčių, akytės paraudusios, lūpelės paburkusios.
    - Ma-a-a-mytė nieko nevalgo, o storėja ir storė-ė-ė-ja... Jinai serga, aš žinau. Tu man nesakai, aš žinau, kad ji serga-a-a ... - Ir vaikas vėl prapliumpa ašaroti.
  Tėvelis šypteli. Susimąsto. Atsidūsta. Krenkšteli ir pradeda atsargiai aiškinti esamą padėtį:
    - Jonuk, mamytė tikrai neserga.
    - Ne?!
    - Ne. Ar pameni kokį norą sugalvojai per savo gimtadienį?
    - Aha.
    - Juk broliuko norėjai? Ar ne?
    - Aha.
    - Tai va, mamytė ir padovanos mums vaikiuką. Tau broliuką, o man antrą sūnelį.
    - O kur jis?
    - Dar po mėnesio  jį iš ligoninės atsiveš.
    - Tai mamytė neserga?
    - Neserga, sūneli, neserga. Tik jai pavargti negalima. Ar padėsi jai kambarius tvarkyti? Dar viščiukus reiks palesinti. Ar padėsi?
  Jonukas atsidūsta su palengvėjimu. Nieko neatsako, tik rimtai linkteli galvytę. Apsidairo po savo kambarį ir pagalvoja, kur reikės tą broliuką paguldyti. Žvilgsnis užkliūva už pintinės, kurioje miegojo maži kačiukai. Apsidrausdamas dar paklausia tėvo:
    - Tėtuk, ar tas vaikas bus mažas?
    - Taip, mažutėlis.
  Berniokėlis, patenkintas savo sumanymu, nulipa nuo lovos ir nueina prie pintinės. Ji tuščia. „ Tikriausiai tilps, o kai paaugs-  padarysime su tėveliuku jam lovytę, „- taip nutaręs, paima pintinę ir nuneša į tėvelių miegamąjį. Padeda prie spintos, tvirtai nusprendęs ją pasiimti, kai mamytė atsiveš vaiką.
2011-03-09 17:22
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-03-10 14:44
momomo
Labas, Notrele,

Mano skoniui nuobodoka ir smarkiai persūdyta deminutyvų.

O va šitas tai toks karikarūrinis: "Veidukas šlapias nuo ašaryčių, akytės paraudusios, lūpelės paburkusios." 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-03-10 00:34
Jus tina
Geras pranešimas apie šeimos pagausėjimą :), lyg tarp kitko: tarp dienos darbų, pavasarinių grožybių, šilto savitarpio supratimo - natūralus kaip gyvenimas... Ar taip tik buvo?..
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą