Apie Salas

Sako, nė vienas žmogus nėra sala. O aš yriausi valtele, tai kartodama širdyje, bet, turbūt, tuom niekaip nepatikėdama. Aš gyvenau saloje. Gyvenau Saloje. Ji buvo nedidelė, uolėta, trankoma bangų mūšos apniukusiomis dienomis. Kartais žmogus išsipleti, daug daugiau, nei yra tavo. Kai kas stato tiltus - na, tie kurių gyvenimai arčiau vienas kito, beveik gretima, bet ne visai. Tada jie gali lankyti gretimas būtis, sveikintis kas rytą. O kiti žmonės su savo kančia yra vieni salose. Taip, iš tiesų, tada jie užsidaro namuose, ir niekas jiems neberūpi. Jie neina žiūrėti bangų. Negirdi medžių ošimo ar naujo atskridusio paukščio po langais. Visas pasaulis susitraukia iki kančios, iki kokios nors vinies sienoje ar šaldytuvo švieselės prie pieno pakelio. Tokios mat būna kai kurių salų istorijos.
Taip išėjo, kad vienoje saloje gyveno vyras ir moteris.
Ji gedėjo vyro nukirptų plaukų, tyliai, drebančia širdimi. Jis gedėjo savo motinos. Buvo tamsi delčios naktis, ir ji vartėsi savo guolyje negalėdama užmigti. Šalia ramiai alsavo tamsoje ištirpęs šešėlis jau be savosios praeities.
- Kodėl naktis tokia sunki, - tarė ji sau pašnibždom. Atsikėlusi ji išėjo laukan, sėdo į valtį ir išplaukė. Už mažyčio laivelio girdėjosi begalybės teliuškavimas. – Kodėl ji tokia tamsi, aš nieko nematau.
Žmogui mirus, išnyksta ir jo sala. Viską vėl paslepia vanduo – begalinis, bekraštis, toks didelis. Viskas susitraukia iki nebūties. O jos ilgesys išsiplėtė iki pajuodusio nakties horizonto, ir vieniša valtelė jo negalėjo niekaip pasiekti.
Moteris gedėjo savo vyro plaukų – ilgų, juodų ir tankių.
- Kodėl verki mano praeities? Ko tu verki? - Paklausė kartą jis, apsiaustas juodos trumpų šerių aureolės. – Aš nebeatsimenu savo namų.
Bet jos viduje kažkas plėtėsi, tad turėjo plėstis ir ji. Moteris ilgai laukė, kūrendama krosnį, vis išeidama lauk, idant ją kartas nuo karto perpūstų vėjas, glostydama augalus ant palangių. Ir tada vieną dieną ją apėmė nuojauta, kad prisiminimų siūlai, rišę ir ją su pasauliu, ima trūkinėti, ir ji pakirdusi iš tamsaus guolio sėdo mažon sukiužusion valtelėn ir nusiyrė ilgesio kryptimi. Ji jautėsi, kaip plečiasi kažkas viduje, su kiekvienu iškvėpimu ir tamsaus vandens grybštelėjimu. Taip ji plėtėsi – nenuvaldomai, tyliai spingsint abejingai delčios akelei, siekdama sužvarbusia ranka atsiminimų – vienintelio ryšio, kažkada buvusio saitu tarp jos ir pasaulio.
Valtelė lėtai slinko link horizonto – mažėjo, mažėjo, kol visai išnyko. Sala tyliai skendėjo tamsoje. Girdėti buvo ir tylus užmiršusiojo alsavimas.