Petrui vakarėjant suskaudo petį. Ne todėl, kad dieną Petras žaidė krepšinį, čia lyg ir kažkokia Petro liga, jei tiksliau, tai gal net ne liga, o kažkokia pasekmė iš Petro jaunystės, tiksliau, vaikystės kai Petras žaidė krepšinį ir jam pataikė į petį plyta, mesta jo draugo Juozo, kuris, nežinia iš kur ją gavęs ir kokiu tikslu metęs. Petras to įvykio net nepamena ir yra tikras, kad vaikystėje griuvo, todėl ir skauda. Bet Juozas visa tai labai gerai prisimena, ko gero žino ir priežastį dėl kurios sviedęs į draugą plytą, tačiau Juozas visa tai nutyli ir laukia, kol sąžinė pasitrauks, kol atmintis susilpnės, kol viskas užsimirš ir tada jis vėl galės drąsiai nusišypsot Petrui, pavadint jį bičiuliu, pasikviest į svečius, išgert po butelį alaus, sužaist pokerio partiją ir net negalvoti, kad draugas Petras sugadino jo beveik visą nevykusį gyvenimą.
Sakiniai galėtų būti grakštesni, palikta darbo redaktoriams :), bet mintis - labai labai labai! Užvežė.
P.S. Galvoju, kad gal užvežė ne tiek mintis, kiek mano teksto suvokimas, kuris, kaip žinia, gali dramatiškai skirtis nuo to, ką autorius norėjo perteikti, bet vis tiek.