Balsas

<…Tikinčiųjų lūpos tyli, bet jų mintimis kalba Dangus…> 

Būdama maža, kalbėdavau su Tavimi. Buvau įsitikinus, kad nors ir nematau Tavęs, mane girdi ir išklausai. Užduodavau keisčiausius klausimus ir, nors neišgirsdavau atsakymų,  mintyse juos gaudavau, ir jie buvo tokie  aiškūs, lyg ištarti  realaus žmogaus. 
Pasaulis buvo toks pasalaptingas ir įdomus. Aš norėjau jį suprasti, žinoti, kodėl šviečia saulė, kodėl lyja, kaip susidaro debesys, kodėl keičiasi metų laikai, kodėl viskas yra būtent taip. Visgi labiausiai rūpėjęs klausimas, į kurį niekas negalėdavo atsakyti, – kas esame mes, žmonės, ir kodėl mes tokie skirtingi. Iš kur ateina mintys, ir kodėl aš esu būtent tokia. Iš kur ir kam atsiradau, kas nutiks, kai mirsiu. Į šiuos klausimus neatsakydavo nė vienas suaugusysis, todėl klausdavau Tavęs. Ir tu prabildavai gražiausiomis istorijomis, kurios buvo lyg muzika mano augančiai sielai. Vaizduotėje gimdavo pasaulio istorija, visatos, žemės, žmogaus sukūrimas, o vėliau man pasakodavai apie visa tai, ką matau ir išgyvenu. Tu buvai manyje skambantis, visa žinantis Balsas, Didžioji Išmintis, atrakinanti duris į didžiausias būties paslaptis ir vedęs mane savęs pažinimo link. 
Suaugusieji jau negalėjo atsakyti į tuos klausimus. Jie ignoruodavo, pasišaipydavo arba atbaidydavo frazėmis „Užaugsi, perskaitysi tokioje ir tokioje knygoje, kas ir kaip tą pasaulį sukūrė. Netrukdyk, turiu darbo.“ Ir tu lioveisi jų klausinėti. Supratai, kad jie nebegirdi To balso, kuris atsako į kiekvieną užduotą klausimą. Jie buvo nutolę nuo Tavęs, nes jų protai buvo priklausomi nuo materialių dalykų. Jiems rūpėjo tik jie patys. Jų protas atsisakė klausyti Tavęs, nes egoizmas neleido tikėti, jog kažkas kitas galėjo sukurti jų pasaulį. Jie atsisakė tikėti likimu, nes manė, jog viskas priklauso nuo pastangų ir uolaus darbo. Kažkas jiems pasakė, jog sunkus darbas užtikrina aprūpintą, laimingą gyvenimą, ir jie pamiršo tikėti stebuklais, nebegirdėjo Tavo pasakojimų, o atsakymų ėmė ieškoti didelėse, tokių pačių netikinčių parašytose knygose. Ir kai tyčia paklausdavai apie tai, iš kur atsiranda gyvybė, arba kas atsitinka žmogui mirus, jie keistai pasimesdavo, nes knygose nebuvo suformuluoto aiškaus atsakymo. Jie nežinodavo atsakymo, ir apėmusi silpnybė gniuždydavo jų savimeilę. Ir tu galvodavai: žmonės tiek daug žino, bet negali atsakyt į pačius svarbiausius klausimus: kas aš esu, iš kur atsiradau, ir kas bus, kai mano kūnas mirs? Matydavai jų akyse liūdesį, jausdavai juos apėmusį silpnumą dėl to, kad negali visko valdyti. Gniuždė mintis, kad jie galį valdyti tik tai, kas materialu ir laikina, bet negalį suprasti, kodėl jų artimieji turi mirti, ir kas atsitinka paskui... Matei jų ašaras ir kaip jie krimsdavosi, jeigu atsitikdavo kažkas netikėto, kaip nusimindavo, negalėdami valdyti situacijų ar kitų žmonių gyvenimų, pasirinkimų. Stebėjai, kaip jie stengdavosi veikti kitų jausmus, kaip jie norėjo visiems patikti, ir tau buvo liūdna, kad besistengdami patikti kitiems, jie nesistengė patikti patys sau. Tau buvo graudu, nes žinojai, jog jie negirdi To raminančio balso, kuris skamba tavo mintyse. 
Bėgo metai. Į kilusius klausimus atsirado vis daugiau atsakančių. Vis dar girdėjai Jį, tačiau kalbėjimas buvo tylesnis. Turėjai labiaU susikaupti, kad išgirstum Jo tariamus žodžius. 
Pradėjai lankyti mokyklą, išmokai skaityti. Mokytoja užduodavo daug klausimų, kurių ieškoti privalėjai nurodytose knygose. Jis tau diktuodavo atsakymus, tačiau mokytojai jie visada netikdavo. Ji juos išbraukdavo kaip neteisingus. Privalėjai išmokti remtis tuo, kas parašyta vadovėliuose, privalėjai patikėti žmonių sukurtomis teorijomis apie visatą, žemę, žmones. Visa tai, ko mokeisi mokykloje, vis labiau prieštaraudavo tavyje skambančiam Balsui. Pradėjai abejoti Jo tiesomis. Juk Jis buvo net ne žmogus. Pati nežinojai, iš kur jis skamba ir pradėjai abejoti Jo realumu. Vadovėlyje perskaitei, o mokytoja patvirtino – privalai tikėti tik tuo, ką matai. Ir tu patikėjai. Pamažu tas Balsas išnyko. Girdėdavai jį tik vienatvės akimirkomis, bet labai tyliai, vos girdimai. Ilgainiui pradėjai vengti ir vienatvės, garsiai dainuodavai, kad Jo balsas neužgožtų teorijų, kurių išmokai mokykloje. Atsisakei juo tikėti. Dabar Jis tau atrodė melagis. Ir niekas jo neišteisino, visi buvo prieš Jo egzistavimą, nes Jis buvo nematomas. Tik tavo galvoje skambantis Balsas. Dar pameni tą nuoskaudą ir pažeminimą mokykloje, kai pasakei apie Jo egzistavimą; klasės draugai pradėjo šaipytis, dar ilgai pravardžiavo išprotėjusia, o mokytoja iškvietė mamą pokalbiui. Nuo tada daugiau niekada apie jį nekalbi. Neigi bet kokį jo egzistavimą. 
Dabar, po daug laiko, suvokiu, kas tai buvo. Suvokiu ir tai, apie ką dažnai kalba vaikai. Tas balsas – tai mūsų Esybė, tai mūsų tikrasis, vidinis Aš, kuris kalbasi su mumis tada, kai dar esam tyri ir nepriklausomi nuo materialumo, nuo visuomenės ir visų teorijų, kurios sukurtos tam, kad pamirštume tikėjimą ir savo prigimtį. 
Mes mokomi teorijų iš knygų, kurios sukurtos tam, kad taptume masiniu vienetu: lengvai valdomu ir patogiu, neturinčiu individualios nuomonės. Vienu iš daugelio žmonių, susirūpinusių savo kasdienybe ir patogiu gyvenimu, dar vienu vartotoju, kuris turi užsidirbti savo gyvenimą sunkiai triūsdamas nemėgstamą darbą, mokėdamas mokesčius. Mūsų knygos prikimštos teorijų ne todėl, kad daugiau žinotume, o todėl, kad mažiau mąstytume patys. Kritinis mąstymas yra nereikalingas vartotojų visuomenėje, nes svarbiausia jos grandis – nemąstantis, nuolankus žmogus. 
Materialumo dievuko balsas kalba šiuolaikinio žmogaus sąmonėje ir tas balsas, kurį girdime vaikystėje, pasmerktas žūti. Bėgant metams, jį žudo išmoktos teorijos, parašytos netikinčių žmonių, besiremiančių tik sausais faktais. Jie netiki stebuklais, o tiki tik tuo, ką gali užčiuopti, paliesti, turėti, vartoti, nupirkti. Materialūs vartotojai tiki visagaliu pinigu. Visi kiti dievai miršta. Ne veltui Nyčė garsiai sušuko: „Dievas mirė.“ Taip. Mes patys Jį nužudėme. Tikėjimas miršta mums gyvenant pagal kitų nustatytas taisykles. Vidinį balsą nutildo rėkianti minia. 
Vienatvės akimirkomis girdžiu Tavo balsą, bet tai būna retai. Galbūt todėl dažnai ieškau progų pabūt viena. Noriu išgirst, išmokt klausytis iš naujo. Suprast pasaulį ir save. Noriu prisimint, nes jau pamiršau Tavo pasakojimus.  Jie prasmingesni už tūkstančius knygų – jais kalba Išmintis. 
Kartoju sau: atsakymai slypi manyje. Įsiklausyk į savo vidinį balsą ir sek juo… 
  
<…Žmonės daug kalba, bet jų žodžiuose mažai išminties…>