Melo paukščiai

Mūsų tylią naktį supa mano vyturiai. Laiptais į dangų lipa tavo paskutinė laimė. O kam naktį rūpės, kokie mes esam skirtingi.?
Mano vyturiai, pažadins tavo laimę, o ji su jais nukris ir prisiplos. Mums nereikia įrodymų, nereikia ir tiesos, apie tai, kokie esam. Nereikia nieko, nes net aušra iš mūsų juokėsi. Juokėmės ir mes, kai laukuose pasauliui rėkėm melą..
Su tavo laime lipau į tavo dangų, o gal aš ir buvau tavo laimė? Tu niekada to nesakiai ir nesakysi. Mano paukščiai sutūpę ant likusių žvaigždžių kartos tyliai pasakytą melą. Kartos ir kartos, mokinsis kol išmoks tyliai meluoti. Meluoti ir meluoti bundančiam dangui.
Ne veltui, mano rytiniai paukščiai naktį atskris. Bučiuodamas mano rankas jų neišvaikysi. Jie nepaliks tavęs, nes tavo melas geriausias. Tie žodžiai, jiems kaip lesalas.
Bet jie ėmė ir pakilo, paragavę tiesos, neišlaikė ir nukrito. O kam mums reikėjo sakyti tiesą? Lyg susitarę atlikom išpažinti vienas kitam. Naujas lesalas mano naivius paukščius pražudė.
Pradėjom tiesa, melu baigėm. Pradėjom naktį, rytą pabaigėm. Nepabaigėm, bet ir nepradėjom.