-

Iš begalybės išnyra tūkstančiai veidų,
Kurių pažint jau negaliu..
Iš begalybės tūkstančiai akių,
Tokių bejausmių, pjaustančių žvilgsniu.

Debesys tolyn, tolyn, dangum tolyn!
Paukščiai kylantys aukštyn,
Išpranašauja dieną gražią.
Viskas tik aukštyn, o aš kažkur žemyn, žemyn.

Į begalybę tamsią, niūrią,
Nes kas neturi pabaigos, vidum iš karto žūva.
Prabėga dienos, seniai jau nereikšmingos,
Ir mintys tavo- viskam, viskam jos abejingos.

Nes begalybėj paskendai.
Likai dreifuot kaip senas laivas jūroj, kuriam nelemta išvysti švyturio šviesas.
Na tarkim, tarkim užmiršai tą amžiną kelionę ir žiūri į debesis keliaujančius tolyn.
O kas iš to jeigu minčių klajonės neturi tikslo ir niekad niekas jo nesužinos.

Vienatvės daugiau nei druskos jūros vandenuos,
Aitrios kančios daugiau nei mirštančio sapnuos.
Numirt, išvysti uostą- nepavyks.
Todėl vaidensies per amžius, kaip aš čia vaidenuos.