Nugirdyk mane
krauju...
tos obelies, kuri
jau niekad niekad
nepražys...
Ir ašarom
kvailos tos
pražūties,
kuri tikėjo
galinti mane pagrobt...
Tik nebijok,
aš nepaspringsiu
kraupiu mirties žvilgsniu...
Žudyk mane,žudyk,
bet aš pakilsiu,
kaip koks totemas -
iš pelenų...
Jei kojų pirštai mano suledėjo,
Tai dar nereiškia,
kad širdis tokia pati...
juk joje vakar lijo
citrinų sultim...
išgraužė jos,
kas buvo likę
ir tai, kas atsirado nauja...
Žudyk,žudyk mane,
likime,
Jauti?
Kad balsas tau prikimo...
vadinas nieko padaryti negali,
tiktai nutraukt gyvybę man,
gyvenimo kely...