Mano žmonos mirtis

Susipažinom, kaip visada randami stebuklai -
Netykėtai, paprastai
Greitai ir labai kvailai -
Bare prie ežero alaus bei užmigusių žvejų.
Tu busi mano žmona, pagalvojau, o ji ir išgirdo
Aš traukiau kažkuo, kuo skylės traukia šviesą.
Ji ėmė melstis už mane, patikėjo
Pranašais, angelais, vandeniu
Mano kvailu meilumu
Ir musivedė prie muzikos sosto,
Kur metėsi ant kelių, pravirko
Ir pažadėjo saugoti.
Karalius pašventino ir davė būtą su puse karalystės
Laimei nebuvo galo, tada rodės, rytojaus nėra arba jis eina pro šalį,
Mes bučiavomės.

Prasiautėm pusę karalystės - lėtai, bet užtikrintai!

Ji trisdešimt metų laukė, kol pražilsiu,
Kol įgysiu išminties,
Bet plaukai liko juodi
Ir nuodemė po nuodemės vis juodėjo.
Aš ją mušiau - tik nereikia -
Mes visi lygūs! Nori balsuot, gali ir muštis.
Nekenčiau jos, nes ji mane mylėjo labiau nei motina,
O gal dėl to, kad ji tokia graži tapdavo,
Mėlyna it jūra, sūri it velnias.
Pražilo tik jos plaukai,
Ji susiraukšlėjo, susirietė, paseno ir mirė
Pilkesnė už visas miesto peles.
Paskutinį kart dar spėjau tvot - gero kelio princese! -
Kai ėjom vėl prie muzikos sosto
Karalius ją pasiėmė atgal.

Rokenrolas - sako - mirė, sunau. O tu jau neprigirdi ir tavęs niekam nereik.
Jis buvo teisus...
Grįžau prie ežero ir žvejų
Toliau laukti, toliau žiūrėti į tamsą.

O kai prabudau, barmeno baksnojamas -
Supratau, kad niekad, niekad neturėsiu žmonos.