Vilko urve

Vakar buvau vienišo vilko urve. Jis sučiupo mane gatvėje žiemą sningant. Persmelkė žvilgsniu taip, kad širdis ėmė pašėlusiai daužytis – nuo baimės būti suėstai ir staiga užvirusio geismo. Ore pasklidęs jo kvapas visiškai apsvaigino galvą, kaip musę suparalyžiuoja voro nuodai. Kojos sustingo ir negalėjo žengti nė žingsnelio, kad nuo jo pabėgtų. Įsisodino mane į savo juodą automobilį ir pamatęs nerimą mano akyse nuramino: „nesijaudink, į mišką nevažiuosim“. Lyg būtų skirtumas, kur mane praris. Dar pasitikslino – „kieno čia kailis, avies? “.  Linktelėjau, buvau apsivilkusi jauno ėriuko kailinius. 

Taip atsidūriau jo urve. Aplink senos statybos namą rūkė bomžai. „Tokie mano kaimynai. Aš pats kaip bomžas“, – pasakė jis. Sunkiai rakino didžiules geležines duris, tarsi plėštųsi ne į savo būstą. Bet būstas buvo jo – visos sienos nukabinėtos rėmeliais su jo nuotraukomis. Skirtingas laikas. Skirtingos emocijos. Tik ta pati traukianti grėsmė akyse. Į mane dabar jau kėsinosi ne vienas, o daugybė vilkų. Pabėgti buvo per vėlu.
Butas buvo mažas, nepaisant aukštų lubų. Visas priverstas jo išnarų-drabužių, kvapų, muzikos... Kaip tikras urvas, į kurį vilkas tempiasi viską, ką nori. Kaip urvas, į kurį vilkas atsivilioja savo aukas.

Jis pasiūlė arbatos, bet nepalaukęs atsakymo suėmė mano skruostus rankomis (tarsi dar turėčiau jėgų priešintis!) ir įkišo savo ilgą liežuvį man į burną. Skverbėsi giliai ir nenusakomai švelniai, aplink glamonėdamas minkštutėmis kaip debesų patalai lūpomis. Grindys nebeegzistavo, jos išslydo iš  po kojų. Kabėjau kažkur ore kaip bejėgis kūnelis. O gal jis jau buvo dalį manęs surijęs, kad nejaučiau savo kūno? Norėjau pradingti jo lūpose. Būti suvalgyta ir tokiu būdu tapti jo kūnu, bėgti aistros krauju jo gyslomis.

Jo kūnas buvo stiprus ir tvirtas, bet liesas, tarsi būtų badavęs metų metus. Nepaisant to, nepuolė manęs ryti. Lėtai mėgavosi laižydamas kiekvieną mano kūno lopinėlį. Nesupratau, ką išgyvenau – orgazmus ar alpimo priepuolius. Akyse užtemdavo ir vėl prašviesėdavo. Suvokdavau, kad buvau laikinai praradusi sąmonę. Laikas nustojo egzistavęs. Tai mano vilkas jį prarijo, kad amžinai likčiau jo urve...