Harmoninga Melancholija

Mano vėjo glostomas veidas
Prabudęs šaltoj mėnesienoj.
Aš žinau. Aš lyg Šopenas!
Nuskendęs melodijos skambesy.

Ech Šopenas...
Jo melancholiškas preliudas E minor,
dar vis daužo, raižo mano sielą.
Skersai ir išilgai apraizgo širdį mintimis.

Aš pasiduodu, Harmonija.
Lenkiuosi jums, Garsai.
Jaučiu kaip rieda ašarą.
Aš vienas šioj nakty.

Taip. Aš šio absurdo kompozitorius.
O melodija... Tai tu.
Ir pavirsti į muziką.
Kurioje bandžiau surast ramybę.

Štai tirpsta jausmas tarp mano pirštų.
Ir aimanuoja pianinas.
Kartodamas melodija, kurią sukūrė genijus.
O groja kenčiantis žmogus.

Mano širdis stoja.
Jau aušta vienišas rytas
Ir krenta snaigės
Jaučiu, kad tai harmoningos melancholijos baigtis.