Mažasis Jonukas (VIII)

Šv. Velykų rytas... Saulė danguje ritinėjasi, džiūgauja. Vyturėlis, ankstyvasis darbštuoliukas, aukštai danguje čirena: „Čir- vir- vir pavasaris, bėkit, vaikai į pašalius! „ Tokių šiltų Velykų jau seniai nebuvo. Girdisi bažnyčios varpai: „ Din di-lin, di-lin-n, din-n... „ Tai į ankstyvąsias pamaldas šaukia. Tėvelis su mamyte ir seneliu (mamos tėveliu) jau senokai išėję į bažnyčią. Namuose liko močiutė- mamytės mama. Ji pamelžė karvutę, palesino višteles, paršiukams įpylė ėsti. Užgirdusi varpus, atsisėdo Jonelio kambaryje prie stalo ir pradėjo melstis- kalbėti Rožinį. Vaikas jau buvo pabudęs, bet žinodamas, kad tėvelių nėra namie ir niekas jo taip anksti nekels, tyliai guli savo šiltoje lovoje. Kiek įmanydamas tyliau pasirąžo po antklode. Šmickiukas, nepatenkintas klibėjimu, nepiktai suleidžia nagiukus jam į šoną. Berniokėlis iš netikėtumo vos nešūkteli, bet iškenčia, (nors ir labai nepatinka toks nedraugiškas katinėlio elgesys). Atsargiai pakišęs galvytę po antklode, tyliai subara: „Nu-nu, nesidraskyk! „ Taip pat atsargiai išlenda iš po antklodės ir pasižiūri į močiutę. Ši įsijautusi į maldą: lūpos be garso greita kruta, o pirštai vikriai keičia rožančiaus karoliukus. Jis labai myli senelius. Tėvelis buvo našlaitis, augo pas tetą, o mamytės tėveliai abu gyvi, ir Jonukas jais labai džiaugiasi. Gyvena jie mieste. Abu seniai jau nebedirba. Mamytė sako, kad jie pensininkai. Vaikas mano, kad tai visai gerai, nes ir tėvelis, pavargęs nuo darbų, kartais sūneliui prasitaria, kad gerai būtų nieko nedirbti- gyventų kaip koks pensininkas ar mažas vaikas. Berniokėlis nemano, kad maži vaikai nieko nedirba- jis pats per dieną šitiek darbų spėja nuveikti! Bet su tėveliu nesiginčija, nė karto net negirdėjo, kad kas su tėveliu būtų ginčijęsis...
  Tas nenuorama Šmickiukas neduoda vaikui visko ramiai apgalvoti- užsimano gryno oro ir atkakliai lupasi iš po antklodės, net miauksėti pradeda. Nieko kito nebelieka, kaip tik išleisti katinėlį palakstyti lauke. „Ech, teks keltis, „-nepatenkintas nusprendžia.
  Močiutė besimelsdama pažvelgia į Jonelį ir ranka mostelėjusi, kad šis gulėtų, atsistoja ir nueina su katinėliu prie lauko durų, jas atidaro. Šmickiukas strykt laukan, o Mituliukas iš lauko tik lapatai vidun. Įbėgo į virtuvę, stabtelėjo, giliai pauostė naują virtuvės kvapą: pyragų, visokių mėsos viniotinių, kepto kumpio, rūkytų dešrų. Katinuko akytės gudriai sublizgėjo. Jonukas supranta, ką reiškia šis Mituliuko žvilgsnis- jau šoks ant stalo. Močiutė, tik antrą dieną viešinti pas juos, irgi suprato jo užmačias. Atpjovė kumpio ir pašaukusi Mituliuką padavė jam griežinėlį. Šis atbėgęs apuostė mėsytę ir močiutės ranką. Nusprendęs, kad čia jo draugas, tik išsirietė ir meiliai pasiglaustęs apie naują šeimininkę greitai čiuptelėjo iš rankų pusrytėlį. Močiutei labai patiko toks gyvulėlio meilumas. Atidariusi spintelę išėmė rūkytos dešros rinkelę ir atpjovusi galelį padavė švelniajam besočiui. Paėdęs katinukas bemat susirado sėdinčios močiutės kelius ir susirangęs ant jų pradėjo murkti. Jonelis vos nesusijuokė garsiai- močiutė ir Mituliukas kalbėjo poterius- tik kiekvienas savo kalba.