Stebėtoja 4

Dovana

  Stoviniavau prie lango nesiryždama atsisėsti ant lovos krašto, nors ir jutau silpną drebulį įsimetusį į kojas.
  Durys prasivėrė ir į vidų įžengė Morgana.
  - Ką gi, matau jau pažindiniesi su aplinka, - maloniai prabilo, - kaip jautiesi?
  Nenorom pažvelgiau į ją, privalėjau susipažinti su savo baimės objektu. Prieš mane stovėjo aukšta, žavi moteris. Tamsus kostiumėlis pabrėžė tobulus kūno vingius. Juodi, pečius siekiantys plaukai dengė ausis ir kairiąją veido pusę, lyg kažką slėptu. Oda įgavusi švelnų karamelinį įdegį. Ryškiai raudonai padažytos lūpos šypsojosi. Ir vienintelė tamsiu pieštuku apvesta ruda akis žvelgė į mane.
  - Pui... – mano balsas užlūžo. Gerklė vis dar buvo išdžiuvusi.
  Ji vis šypsojosi, atrodė, kad šypsena sustingo veide.
  Neišmaniau, kaip elgtis, tad stovėjau žvelgdama į grindis ir mėginau suvaldyti nelemtą drebulį.
  - Tu bijai? – nustebo Morgana.
  Nepasitikėjau savo balsu, tad šį kartą tylėjau.
  Ji grakščiai nužingsniavo prie kriauklės, pripildė stiklinę vandens ir sugrįžo ten kur stovėjo.
  - Išgerk, palengvės. – Ištiesusi ranką su vandens kupina stikline paragino.
  Nedrąsiai prisiartinau, paėmiau už stilinės apačios stengdamasi nepaliesti Morganos pirštų. Prispaudžiau stiklinės kraštą prie lūpų ir godžiai išgėriau. Šaltas vanduo nusirito maloniai sudrėkindamas gerklę.
  - Geriau jautiesi?
  - Taip, ačiū, - sumurmėjau.
  - Ką gi, puiku, - linktelėjo ji, - ar bent kiek numanai kas aš? Kasijus ką nors minėjo?
  Susimąsčiau. Nuomonę apie Morganą susidariau gulėdama kokone, apsimesdama nenubudusia. Kas ji tokia, kol kas niekas nesakė. Tačiau puikiausiai suvokiau, kad ji valdinga ir gali padaryti bet ką, net gi pasikėsinti į mano gyvastį. Būtent todėl jos bijojau.
  - Jūs Morgana, - atsakiau ir nudelbiau akis į grindis.
  - Taip, mieloji mano. Tačiau aš ne šiaip moteris stovinti prieš tave, – skambiai nusijuokė, - aš tavo kūrėja, valdovė, kuriai privalai paklusti. Supranti?
  - Taip, pone. – Vis dar stovėjau bukai įbedusi akis į grindis.
  - Ar galiu pažiūrėti tavo ranką?
  Trūktelėjau pečiais. Negi ji atėjo tik patikrinti ranką? Ir kuo ta apyrankė tokia ypatinga?
  Nenorom ištiesiau ir krūptelėjau pajutusi šaltų pirštų prisilietimą.
  - O, - nustebo ji, - matau tu ištverminga. Daugumas kitų, net gi Kasijus per pirmas dvi valandas iki kraujo nusidraskė.
  - Ji vis peršti, - atsidusau.
  - Taip ir turi būti, nes gyja. Rytoj perštėjimas išnyks ir pasijusi daug patogiau. Šiandien pasistenk dėmesį sukoncentruoti į ką nors kitą, pavyzdžiui į vaizdą pro langą. Tiesa, turiu tau dovanėlę, - meiliai kalbėjo Morgana, - Erikai, atnešk jį! – Netikėtai suriko į durų pusę.
  Suvirpėjau nuo šauksmo ir įdėmiai žvelgiau į duris. Manyje pabudo smalsumas. Ką Morgana nori man padovanoti? Ir kodėl ji elgiasi su manimi taip meiliai? Juk vos prieš kelias valandas norėjo mane sunaikinti. Visas bendravimas atrodė dirbtinas, lyg tai būtų kitas asmuo vietoj tikrosios Morganos. Galiausiai ėmiau nepatikliai į ją dirsčioti.
  Į palatą įžengė neišvaizdus gydytojas, tas pats, kuris mane čia atvedė. Taigi jo vardas Erikas ir jis vienas iš valdovės pavaldinių. Išraudęs pažvelgė į ją, po to į mane. Rankose laikė didelį paplokščią blizgų daiktą. Prisiartinęs arčiau lovos uždėjo jį ir atrėmęs į sieną atsitraukė.
  - Štai, ponia, - sumurmėjo atlikęs paliepimą.
  - Nešdinkis, - sušnypštė ji, kad net kairiąją veido pusę dengiantys plaukai sujudėjo.
  Prisiminiau tą šnypštimą šalia savojo kokono, tai patvirtino, kad ši moteris tikra Morgana. Smalsumas susikaupė ties klausimu ką slepia plaukai, o ne kas per dovana ant lovos. Negi prisiminime regėtas padaras liko joje? Jis valdo jos protą? Galbūt aš kalbu ne su žmogum, o su tuo gyviu, kuris jos viduje? Norėjau, kad valdovės plaukai bent kiek pasislinktu ir atidengtu kairiąją akį. Privalėjau įsitikinti ar mano svarstymai teisingi.
  - Prieik mieloji, nebijok.
  Žengtelėjau arčiau sutelkusi dėmesį į Morganos plaukus.
  - Nagi, - timptelėjo už alkūnės arčiau savęs, - pažvelk, - šypsodamasi krestelėjo galvą į dovanos pusę.
  Nepatikliai atsigręžiau ir nustebau išvydusi moterį. Tamsios mėlynos akys šviesiame veide įdėmiai žvelgė iš didelio blizgaus paplokščio daikto. Šviesios rausvos lūpos prasivėrė atidengdamos už odą baltesnius dantis. Ilgi šviesūs susivėlę plaukai glostė apnuogintus pečius ir kaklą. Lieknas kūnas atrodė toks nekaltas ir trapus, kad net panorau ją apsaugoti. Mintys susijaukė, tačiau įsisavinta informacija iškėlė žodį – veidrodis.
  - Tai aš?
  - Graži tiesa? – Patenkinta Morgana prisiartino ir jos atvaizdas atsirado man už nugaros.
  Žvelgiau į ją ir į save norėdama sulyginti. Tačiau panašumų neįžvelgiau, mes visiškai skirtingos. Nežiūrint į tobulą grožį galima priskirti ją tamsai, kuri sukelia baugumo jausmą, o aš, lyg mažas bejėgis ėriukas.
  Morgana vėsiais pirštais nubraukė mano plaukus nugaros link ir aiktelėjo.
  - Kas gi tai?
  Pažvelgiau į apnuoginto kaklo atspindį veidrodyje. Ant jo ryškiai matėsi pailgos, rausvos smaugimo žymės. Susigūžiau prisiminusi vos prieš kelias akimirkas išgyventą jausmą.
  - Iš kur jos? – Nenurimo Morgana.
  - Aš... nežinau, - dvejodama sumurmėjau.
  - Tu nežinai? – Sušnypštė ji.
  Morgana staigiai atgręžė mane priešais save ir mudviejų veidai vos nesusilietė. Pajutau nuo jos sklindančią nemalonią vėsą.
  „Mirtis“, – kuždėjo vidinis balsas.
  - Meluoji! – Įtūžusi suriko.
  Sudrebėjau.
  Kairiąją pusę dengiantys plaukai suvirpėjo ir netikėtai iš už jų išniro keistas tamsiai pilkas čiuptuvas. Išsitempė ir lėtai slinkdamas pagal mano veido kontūrus įdėmiai nužvelgė.
  Atsargiai žengtelėjau atgal ir pajutau burnoje kylantį šleikštulį. Ką mačiau tame prisiminime visą tai buvo tikra, tas padaras įsitvirtino jos kūne.
  - Tu ne žmogus, - sušnabždėjau, - tas gyvis... – balsas užlūžo.
  Valdovė nusikvatojo.
  - O, kas manai esanti tu? Ir ką slepia apyrankė?
  Sutrikau. Jutau, kaip po apyranke kažkas sukrutėjo. Gyvis? Negi aš tapsiu tokia kaip ji? Nenorėjau apie tai net galvoti. Akyse ėmė tvenktis siaubo ašaros.
  - O, nejaugi mano mažylė pravirks, - tyčiojosi Morgana.
  Pasistengiau nusiraminti ir sukaupti visą drąsą. Privalau apsiginti, negaliu leisti, kad mane menkintu. Jaučiausi bjauriai, tačiau manyje užkunkuliavo pyktis.
  - Nešdinkis iš mano palatos!
  - Mergaitė pyktelėjo? – Per akimirką besišypsančios valdovės veidas persimainė ir tapo rūstus. – Nepamiršk su kuo kalbi, - sušnypštė, - dar kartą išsišoksi, pasirašysi mirties nuosprendį.
  Aš tylėjau. Nugara perbėgo šiurpas. Ką aš darau? Kaip apsiginti? Ji juk lengvai gali mane sunaikinti.
  Atsitraukiau dar porą žingsnių arčiau lango ir susigūžiau.
  - Protingas žingsnis, šaunuolė, - švelniu balsu kalbėjo valdovė, - dabar atsakyk į klausimus. Iš kur tos žymės ant kaklo? Kas tave skriaudė?
  Norėjau, kad ji išeitu, paliktu mane vieną, bet labiausiai norėjau išnykti.
  - Tu.
  - Erzini mane? Negi nesupranti, kad tau tai ne į naudą!
  Sėdėjau susigūžusi, įbedusi akis į savo rankas. Nenorėjau matyti įtūžusios Morganos veido ir styrančio čiuptuvo. Ji kėlė man šleikštulį. Neišmaniau, kaip viską paaiškinti, o gal net nesinorėjo. Jutau nuovargį ir atrodė, kad bet kada galiu prarasti sąmonę.
  - Netoli stovyklos.
  - Stovyklos?
  Valdovė kurį laiką tylėjo. Tikriausiai mąstė iš kur aš visa tai žinau ir kaip tai galėjo įvykti.
  Mąsčiau ir aš, tik ne apie prisiminimą. Šiuo momentu man rūpėjo kada viskas baigsis ir kodėl, kaip pirmąjį sykį į pagalbą neateina Kasijus? Tačiau į paviršių iškilo labiau rūpimas klausimas.
  - Kas aš?
  Morgana sujudėjo ir atsisėdo ant lovos krašto. Pro langą įsiveržusios saulės spinduliai tviskino jai į akis, todėl šiek tiek prisimerkė.
  - Tu žmogus, tačiau tavyje bręsta Beharodėjos planetos gyventojo jauniklis.
  - Jis po apyranke?
  - Taip, jis minta krauju ir suteikia ypatingų galių.
  - Galių? Kokių? Kas su manimi bus jam subrendus? – Man buvo smalsu, panorau, kad Morgana papasakotu viską.
  Ji atsistojo.
  - Tu ir taip per daug žinai. – Pervėrusi grėsmingu žvilgsniu išėjo iš palatos.
  Nesupratau jos elgesio, ta nuotaikų kaita pasirodė gana keista. Tačiau atsidusau ir stengiausi į tai nebesigilinti. Nusprendžiau viską apsvarstyti kiek vėliau, nes jaučiausi išsekusi, kad galėčiau protingai galvoti. Dabar galėjau atsikvėpti, nes pagaliau aš viena.
  Atsistojau prieš veidrodį norėdama savo išvaizda pasigrožėti vienumoje. Pastoviniavusi vos kelias minutes pajutau lengvumą.
  - Neleisiu, savęs sunaikinti. Niekada!
  Vos tik ištarus šiuos žodžius, veidrodis sudrebėjo ir keistai traškėdamas suaižėjo į begalybę smulkių šukių, kurios lėtai pakilo į orą  ir lengvai lyg pūkeliai sklandė aplink mane po visą palatą.
  Sutrikusi stebėjau kas vyksta. Ištiesiau pirštą ir paliečiau vieną šukę. Staiga, per akimirką visos skambiai pažiro ant grindų.
  Užplūdęs liūdesys pakirto kojas ir skaudžiai parklupdė ant veidrodžio šukių.