Vandenis

Vandenis

Vieną kartą aš sutikau Vandenį. Ne, ne horoskopo ženklą. Jis buvo tikras Vandenis: plonyte permatoma veido oda, didžiulėmis žydromis pavandenijusiomis akimis (rodės, kad jos visą laiką tarsi banguoja kaip vandens paviršius nuo mažiausio vėjelio), švelniai violetiniais kaip medūzos vokais, šviesiais beveik bespalviais plaukais...

Sutikau jį prie Neries. Jis žiūrėjo į vandenį, aš – į parskridusius pavasarį baltus kirus.  Jis atrodė tarsi išmirkęs vandenyje ir netekęs spalvų. Tik švelniai rausvos lūpos ir žydros akys. Ir tas keistumas savotiškai traukė. Jo bučinys buvo šaltas ir gaivus, kaip ką tik pasemtas vanduo iš šulinio. Norėjosi traukti tas minkštas išmirkusias jo lūpas į save be galo, tarsi būčiau ištroškusi visą amžinybę  ir niekaip negalėčiau atsigerti.

Iš pradžių jis gėdijosi savo kūno. Visos jo kūno gyslos kiaurai persišvietė ir buvo taip iššokusios, kad bijojau jį glostydama net nagu perbrėžti, kad nesužeisčiau. Tačiau pamatęs mano išgąstį, jis įsidrąsino ir pradėjo demonstruoti, kad sugeba savo iššokusias gyslas dar labiau išsproginti.

Jis visą laiką gėrė vandenį. Buvo baisu žiūrėti, kaip pakiša burną po kranu ir be perstojo geria. Bijojau, kad nenugaištų kaip žuvis, patekusi į užterštą vandenį. Todėl nuolat pirkau mineralinį vandenį, kad tik jam nieko nenutiktų.

Jo pilvas visą laiką kliuksėdavo.  O ypač tuomet, kai buvo intensyviai judinamas. O intensyviai judinamas buvo meilės žaidimų metu. Jaučiausi taip, tarsi mylėčiausi ant čiužinio, plaukiančio ežere, ar ant vandens lovos. Vieną kartą nuo to garso net ėmė truputį pykinti, tarsi būčiau susirgus jūros liga – pasidarė silpna ir bejėgė nuvirtau nuo jo kūno.

Kai jis pakibo virš manęs ir vis tiek nepaliovė kliuksėti, pasijaučiau tarsi ant manęs plūstų ištisas vandenynas... Bet tai dar nebuvo galas. Prieš pat pabaigą jis ėmė virpėti ir traukuliuoti, jog beveik pamaniau, kad jam epilepsijos priepuolis – atrodė kaip spurdanti į krantą išmesta žuvis...

Ir visgi nepasidaviau baimei ir pirmam įspūdžiui. Kiekvieną kartą mylėtis su juo buvo vis maloniau, po truputį pajutau jo vandens galią, vandens ritmą. Jis įsupo mane į savo vandenis, o traukuliuojantis jo orgazmas su kiekvienu traukuliu privesdavo mane iki galybės trumpų, bet stiprių, kaip dušo srovelės orgazmų...

Kartais kai malonumą vėl permušdavo jo pilvo kliuksėjimas, pagalvodavau, kad, jei pradurčiau jo pilvą adata, iš jo ištekėtų vanduo ir jis atgautų žemiškas spalvas. Jo kūnas įgautų gelsvą žmogišką spalvą, akys – ryškų žydrumą, o plaukai, jei ir netaptų visiškai tamsūs, tai bent sodriai šviesūs...

Tačiau nebuvau tokia drąsi kaip karalaitis, sudeginęs varlės-karalienės odą. Jis buvo ne iš mano pasaulio. Žinojau, kad ateis diena, kai jis išplauks Nerimi ten, iš kur atplaukė, o gal kitur, kad pasidalintų dar vienos mirtingosios meile ar tikėtųsi stebuklingo išgelbėjimo...