***

Aria žmogus lauką rugių.
Kaip visi, jis gyvena tarp tinklų.
Žvelgia į pušis žmogus
„Gal ir ant jų laukinių šakų
Reiktų užmesti tinklus savus? „

Štai ant Nemunėlio senojo krantų
Senė beria saują trupinių,
Maitina žiemą neišsikridusius paukščius,
Mat jų sparnus jau seniai
Supančiojo nematomi žmonių tinklai.

Žmogus kala vinį į kiaurą stogą,
Mano jis: „Visiems bloga, visiems sopa
Ir tik aš vienas padėti galiu“.
Bet nė nenutuokia žmogus.
Kaip jo namai virsta smėliu biriu...