Snieguolė stiklo bokšte

Kiekvieną dieną ji sėdėdavo stiklo bokšte – 22-ajame dangoraižio aukšte. Kiekvieną dieną barbendavo savo ilgais laibais pirštukais klavišus. Kažkada kažkas jai pranašavo pianistės karjerą, tačiau piktoji pamotė neleido pranašystei išsipildyti – nusprendė, kad tai niekam tikusi profesija. Dabar ji priversta groti pirštukais ne muziką, o visai neskambančias turto skaičių kombinacijas. Kartu su ja bokšte darbuojasi dar 10-imt nykštukų. Nesvarbu, kad mažiausiasis iš jų yra metro aštuoniasdešimties. Jai jie tėra nykštukai, šaltais veidais prikaustyti prie savo švyturiuojančių ekranų, tarsi kas būtų juos užbūręs. Jie niekad nėra pasakę jai nieko mielo ir švelnaus. Jų akys niekada jai nesišypsojo.

Ji svajojo apie savo princą, kuris ateitų ir išvaduotų ją iš bokšto. Ji išmestų jam ilgą savo kasą, jis užšliaužtų į viršų jos plaukais, pabučiuotų ir  pažadintų iš šitos niekingos realybės. Tačiau jos plaukai trumpi, jie niekad nepasieks bokšto apačios. Piktoji pamotė jai niekada neleido jų auginti, vis burbėdavo, kad ilgaplaukės atrodo netvarkingos. Iš tikrųjų pamotė bijojo, kad su plaukais Snieguolė gali įgyti stipresnių už ją žavesio galių. Teko guostis tuo, kad neprivertė nusiskusti visiškai plikai.

Ji mėgina atauginti plaukus, bet jie auga labai lėtai. Galėtų nusipinti kasą iš dilgėlių, kaip brolių juodvarnių sesuo, pynusi dilgėlių drabužius savo broliams. Tačiau dabar žiema, iš kur gauti tų dilgėlių? Be to, ar atsiras šiais laikais princas, kuris nepabūgtų lipti rankas deginančia dilgėlių kasa? Ar šiais laikais kas nors dar nori aukotis?

Princas ant balto žirgo nesirodė. Tačiau vieną dieną jis atjojo juodu liūtu („Peugeot“). Sustojo prie bokšto ir kažko laukė. Ji patikėjo, kad tai jis. Neturėjo kasų, tad teko bėgti stiklo laiptukais žemyn. 22 aukštai. Tikra amžinybė. Ji bėgo žemyn dėl tos trumputės akimirkos, kai jų lūpos susilies. Jis nustebęs žiūrėjo į staiga nežinia iš kur priešais išdygusią tamsiaplaukę merginą, žiemą lauke vilkinčią  tik lengvutę suknelę. Žiūrėjo it  žado netekęs, nesuprasdamas, kas vyksta. Jų lūpos susiliejo į svaiginantį bučinį ir nunešė ją į kitą pasaulį. Jame ji turėjo ilgus šviesius plaukus ir grojo pianinu. O jis stovėjo priešais ir ja žavėjosi. Jos laibų pirštų paliestas pianinas skambėjo valso ritmu. Daugiau klavišų liesti nebereikėjo. Jie patys lakstė tarsi užvesti. Tuomet ji įkrito į savo princo glėbį ir laiminga ėmė suktis šokio žingsneliais. Su kiekvienu sukiniu žemyn krito jų drabužiai, tarsi jų kūnų karštis būtų juos išlydęs. Su kiekvienu sukiniu jos ilgi šviesūs plaukai vis labiau vijosi apie jo pečius, nugarą ir jį dar labiau artino. Jie susisuko, susivijo į vieną kūną, skęstantį meilės akte. Jai sukosi galva... O tuomet staiga į veidą pūstelėjo šalto oro banga ir ji grįžo į realybę. Princas nusisuko, sėdo į savo automobilį ir tiesiog išvažiavo...

Ji grįžo į bokštą ir gyveno dėl to bučinio, nunešusio ją į nuostabų sapną. Tikėjosi, kad rytoj princas vėl atvyks, ji vėl bėgs 22 aukštus kaukšėdama mažais batukais, įsisiurbs jam į lūpas, suksis, svaigs... O po to vėl grįš į savo bokštą laukti, kol užaugs plaukai ir užkeikimas bus nutrauktas. Ji gyveno dėl to bučinio...

Kiekvieną dieną ji sėdi stiklo bokšte. Kiekvieną rytą savo bokšte ji stebi rausvą saulėtekį ir barbena pirštukais klavišus, kol saulė nusileidžia.