Žolius

Ji sėdėjo ant murzinų redakcijos grindų ir gėrė kavą. Šaukštelis ilsėjosi ant kilimėlio kojoms. Ji matė ten gulintį geltoną šunį. Bet šio ir vėl nebuvo šalia. Tamsoj netyčiomis išgirdo nedrąsų  “sveika”. Balsą pažino. Apkabino. Prisiglaudė ir tyliai paklausė “kur buvai taip ilgai dingęs?” “bijojau”
“Ko?”
“žmonių”
kažkas pasibeldė. Ji nenorėjo nieko matyti. Nenorėjo kalbėtis. Bet atėjusysis nesiliovė. Pro durų kraštelį apačioje lysčiojo žvakės šypsnys. Žolius pašoko ir dingo. Spruko taip greitai...o, ji atidarė duris.
-ko taip ilgai? Ką čia veiki viena?
-šnekuosi.
-su kuo?
-su Žoliumi.
-kuo kuo?
-jis bijo žmonių. Vis nori jiems padėti, bet šiems nereikia. Tad išbaido jį. Jis drovus. Ir jam baisu. Tai toks mažas berniukas..
-čia naujos tavo knygos pradžia? Įdomu...
-čia ne...
-žinai, knygos apie mažus berniukus patinka žmonėms.
-...
-ką žadi veikti?
-dar truputį pagalvosiu...o tu eik. Labanakt.
Durys užsidaro. Įkyri elektros lemputė užgęsta.
“Žoliau, kur tu?”
“aš čia”
“po stalu?”
“kaip tu mane radai?”
”juk pažįstu tave”
“ateinu...”
Jie sėdėjo ant murzinų redakcijos grindų ir gėrė kavą. Šaukštelis ilsėjosi ant kilimėlio kojoms. Ji matė ten gulintį geltoną šunį. Bet šio ir vėl nebuvo šalia.