Mažasis Jonukas (V)

Jau vasaris. Naktimis spigina šaltukas, bet dieną saulutė šildo ir tirpdo sniegą ant vienkiemio pastatų stogų. Vakarop vėl vėsta. Tirpstančio sniego lašai sušąla varvekliukais. Rytais, kol dar saulė neaukštai, namo, tvarto, malkinės ir daržinės pastogės atrodo kaip krištolo karoliukais papuošti.
  Jonukas išeina į lauką pažaisti. Ant kalnelio sniego pluta tvirta, todėl be galo smagu važinėtis naujutėlaitėmis rogutėmis - senosios neatlaikė metų naštos ir sulūžo dar pernai. Mamytė sūnelį apmuturiavo visą taip šiltai, kad net paklibėti sunku. Berniukas nusitempė rogutes ant kalniuko: vasarą toje vietoje būna daržas, o žiemą - Jonuko žaidimo vieta. Tėvelis nuo grandinės atrišo šunį- tegu pamiklina senas kojas. Tas iš džiaugsmo net ranką šeimininkui lyžteli. Auksėdamas, viauksėdamas, vietomis sniege iki pilvo klimpdamas atšuoliuoja tiesiai pas vaiką. Netverdamas džiaugsmu, uždeda priekines letenas mažajam draugužiui ant pečių ir netyčia stumteli priekin. Berniukas net susverdėja ir atsisuka į šunį: „Na, Kudliau, ciuciau tu mano. ' Paleidęs rogučių virvelę, apsikabina šuns galvą, prisiglaudžia iš laimės, kad turi tokį nuostabų draugą, giliai giliai atsidūsta pilna krūtine. Šuo, matyt, pajaučia tą patį, jis išlaižo Jonuko nuo šaltuko įraudusius skruostukus, nosytę, kaktytę, - didelės šuns meilės tenka ir mamos megztai vilnonei kepurei, šalikui, kailinukų apykaklei. „Ė- ėch, „-Jonelis griauna ant šono Kudlių, ir abu ritasi nuo kalnelio žemyn, sukeldami  šurmulį, palikdami didžiulį taką sniege. Guli aukštielninkas, žiūri į dangų, kuris virš jo driekiasi į visas puses platus, lygus, be debesėlio... Saulytė žaidžia danguje: virpa, mirga, vilioja. Jonukas ją pašaukia: „ Ateik pas mus, pažaisim. „ Ji mielai atsiliepia į vaiko kvietimą ir žybteli spinduliuku į akytes. Nepamiršta ir Kudliaus: ir to senas akis pažlibina savo skaisčiais spinduliais. Ach, kokia išdykėlė! Abu draugužiai tik markstosi nuo saulytės išdykavimų ir krykštauja laimingi. Jonelis bando vienu delniuku užsidengti akis. Vaje, tamsu. Praskečia pirštukus ir žiūri pro juos - jau šviesiau. Saulytė, pamačiusi berniuko praskėstus pirščiukus, taip blyksteli spinduliais, kad vaikas kaip mat užsidengia akis abiem delniukais. Greta girdisi Kudliaus garsus šnopavimas. Ir šaltuko nesijaučia visai. Ach, kaip gera!
  Tėvelis nuo trobos slenksčio šaukia:
    - Ar dar gyvi? Jei gyvi, tai kelkitės ir judėkit, kad nesušaltumėte.
  Jonelis pagalvoja: „Nei  šalta, nei ką“. Bet, pripratęs klausyti tėveliuko žodžių, keliasi, nusipurto sniegą nuo kailinukų ir puškuoja ant kalniuko, kur jo laukia rogutės. Susiranda jas, atsisėda, pasispiria kojytėmis ir... Lekia žemyn, net vėjas švilpia, šaldo skruostus. Koks smagumas! Kudlius lapatuoja iš paskos, stengdamasis aplenkti greituolį, bet kur ten bepavys senas šuo naujas rogutes. Pakalnėje vaikas nulipa, paima virvelę ir tempia atgal. Nelengva, bet pagaliau vėl jis kalno viršūnėje. Visas laukas pilnas vaikiško krykštavimo, šūkčiojimų, šuns lojimo, sniego gurgždesio, čiuožiančių rogučių garsų. Galų gale nusibosta ir ši pramoga. Jonukas stovi visas sukaitęs, panosė nurasojusi, nugarėlė po drabužiais sudrėkusi nuo prakaito. Nutempti rogutes į daržinę nėra jėgų. Jos taip ir lieka gulėti ant šono- nudažytos ryškiom spalvom tarsi pražydusi pavasarinė gėlė . Jonukas užsižiūri į žaižaruojančius ledo varveklius- kaip gražu! Sučepsi lūpytėm: pajunta norįs gerti. Bet ne, namo neis. Taip smalsu, viską apžiūrėti norisi- kur jau čia namo... Nubrenda per sniegą, paskui takeliu palei tvarto sieną, prieina malkinę. Jos stogas dengtas lentelėmis, išmirkytomis specialiame tirpale, kad ilgiau saugotų malkas nuo lietaus ir sniego. Vaikui patinka tas kvapas. Jis giliai įtraukia gaivaus, kvepiančio žiema ir dar kažkuo paslaptingu oro ir apsižvalgo. Iš pietų pusės, kur saulutė labiausiai įšildo, kabo ypatingi varvekliai- spalvoti. Spalvos persipynę kaip ledinukų saldainių. Jonukas nusprendžia, kad tokie varvekliai turėtų būti labai labai skanūs. Bet jie aukštai. Kaip juos pasiekti? Susiranda malkinėje ant vinies pakabintą grėbliuką. Gerokai pavargsta, kol nusikabina, nusitempia jį prie pietinės sienos ir bando numušti gardumynus. Iš pradžių nesiseka: nudaužti varvekliai krinta į pusnį, kur juos pasiekti ne mažiau sudėtinga kaip ir nuo stogo. Pagaliau  lieka kaboti tik keli patys margiausi varvekliai. Vaikas susikaupia - tarsi paskutiniam mūšiui- iš visų jėgų mosteli grėbliuku palei stogo kraštą. Valio! Varveklis buvo ilgas, drūtas, jo smaigalys pasislėpė sniege, o storasis galas lieka kyšoti. Pusnis didoka, bet berniokėlio noras pasmaguriauti vaivorykštiniu varvekliu didesnis už baimę įklimpti . Netikėtai jam į galvą šauna geniali mintis, kad grėbliuku galima ne tik varveklius daužyti, bet sniegą grėbti. Įbrenda iki kelių, mesteli grėblį į priekį, nubrenda paskui jį šiek tiek giliau ir paėmęs už koto palengva pradeda grėbti sniegą. Vaikas nusprendžia žūtbūt ištraukti įsmigusį varveklį. Tol makaluoja  grėbliuku į visas puses, kol nudaužo varveklio storgalį. Net suplukęs darbuojasi, kol atkasa jį iki savęs. Paima su tokiu vargu pasiektą ledinį saldainį į rankas, pakelia prieš saulutę, pavarto.  Varveklis blizga, žėri- tikra vilionė mažiems vaikams. Jonukas pajunta, kaip jis nuvargo betriūsdamas. Atsisėda tiesiai ant sniego. Prikiša varveklį prie nosytės: keista -jokio kvapo. Bet koks gražus! Liežuviuku tik lyžt per šaltą ledo gabalėlį. Ak, kaip gardu! Berniokėlis pavargęs, bet laimingas laižo savo gardųjį ledinuką. Numalšinęs troškulį, pajunta, kad prie šono kažkas sėdi. Atsisukęs pamato šunį, iškišusį ilgą raudoną liežuvį ir besišildantį prieš saulutę.
    - Kudliau, nori ledų? - paklausia Jonukas. Tas nežymiai suvizgina uodegą. - Tai ko nesakei, kad nori? Eikš pas mane arčiau, ir tau duosiu.
  Senasis šuo supranta, kad yra kviečiamas, pašliaužia prie draugužio. Berniukas atkiša šuniui jau gerokai aplaižytą, rankose tirpstantį varveklį. Šuo iš pradžių apuosto - gal manė, kad kaulą duoda- ir atsitraukia purtydamas galvą. Neskanu, atseit. Jonukas paragina:
    - Valgyk, abiem užteks, - ir sugrūda varveklio galą šuniui į nasrus.
  Šuo nenorom apsilaižo ir papurto galvą.
    -Jau nebenori? - paklausia vaikas. -Na, gerai, man daugiau liks.
  Apžiūri varveklio galiuką, apgailestaudamas, kad tiek mažai skanėsto belikę, ir susigrūda visą iš karto į burną. Burnytėje  ledas  tirpsta greitai, šaldydamas dantukus, liežuviuką, gerklytę. Jonelis jį vartalioja liežuviuku, kol belieka maža ledo plytelė. Galop ir ta sutirpsta. Belieka tik prisiminimas ir sušalusi burnytė. Vaikas  atsidūsta. Pastogėje  dar liko kaboti varveklių, bet jėgų pradėti darbą iš naujo nėra visai. Nusprendžia keltis, deja, atsistoti nelengva: rūbeliai pasidarė sunkūs, gerklytę lyg ir perštėti ėmė, pabandė nuryti seilytę- skauda. Užgirdęs šaukiant mamytę, nusprendžia eiti namo. Šiaip taip atsikėlęs, nušlitiniuoja. Grėbliukas kaip ir rogės liko gulėti pusnyje. Kudlius džiaugsmingai skalydamas, liuoksi per sniegą į priekį, visiems pranešdamas: „ Mes pareiname! „