Kuomet akmuo taip skeliamas į kitą akmenį,
Su žiežirba pakyla – ugnis šviesiai ryški.
Nereikia akmenų, ugnies ir liūdesio langų,
Tiktai tyrų, jausmus paliečiančių – žmogaus akių...
Su visuma, atodūsiu, ir su giliu žvilgsniu,
Ir nepaleidžiant surakinto delno mazgo,
Žmonių ryšys – tvirtybės pamatu patampa,
Kur dviese gali tęst statyti - sielų jaukų namą.
2011-03-03 17:29
Ir su klaidomis visai geras eilėraštis. Žmonių ryšys... koks tai svarbus dalykas.
2011-03-03 13:01
Labai atsiprašau už gramatines klaidas.... gal galima man jas būtų ištaisyti??? gal svetainės kordinatoiriai man leistų arba patys ištaisytų?
Gerbiamas tictac_- dėkoju už pastabas, dėl gramatinių klaidų - gailiuosiu ir sakau, kad kartais kai paskubomis lieji mintis - taip ir gaunasi... turėčiau ko gero nebūti tokia spontaniška
2011-03-03 12:14
Čia, pasinaudojant medžiaga ir idėja, galima tokį vidutinioką eirėraštį "suremti", gražiau surimuotą - o dabar - kreivoka ir negražios klaidžiukės- tyrų, giliu ...