Mažasis Jonukas(III)

Rudenį išvarė baltoji tetulė žiema. Ji buvo gili, šalta. Sniegu užpustė visus takelius, griovius, mažesnius pastatėlius, malkines, sandėliukus, šulinių rentinius. Jei ne aukštos šulinių svirtys, tai liktum be vandens. Kambariuose pasidarė tamsiau, nes langai užšalę storu ledo gėlių sluoksniu- užuolaidėlių visai nebereikia. Jonukas atsiklaupia ant suolo, viena rankyte atsiremia į palangę, o kitos delniuką prispaudžia prie ledinio lango. Kai viena rankytė sušąla, ledą šildo kita. Taip ir ištirpina mažą apskritimėlį švaraus ploto. Prisipaudžia viena skruostelio puse prie skaidraus lopinėlio lange ir stebi kiemo ruoželį. Matosi visai nedaug: sūpuoklių stulpai su aukštomis sniego kepurėmis ant galvų (pačių sūpynių nematyti- prapuolė sniego pusnyje), gilios tėvelių kojų brydės  puriame, melsvame sniege.
  Sušalęs vieną skruostelį Jonukas pasisuka ir prie lango priglaudžia kitą. Pasigirsta žvagulių tilindžiavimas, arklių prunkštimas, ir vaikas  pamato, kaip į kiemą įvažiuoja rogėse tėvelis. Jis toks kailiniuotas: kailinių apykaklė užversta ant galvos, iš po jos dar kyšo kepurės, irgi kailinės, viršus. Arkliai trypčioja, iš šnervių debesėliais virsta garas, ant snukių plaukai pražilę lyg žilabarzdžių pasakų žirgų. Viskas atrodo taip netikra, lyg vaikas sapnuotų smagų baltą sapną, ir rogėse būtų ne tėvelis, o Kalėdų senelis. Tėtis smagiai iššoka iš rogių, vadeles pririša prie sūpynių stulpo ir, įkišęs vieną ranką kailinių užantin, ištraukia iš ten kažką susuktą į mamos seną vilnonę skarą. Kur eina tėvelis Jonukui jau nebesimato, bet taip smalsu, kad net apatinę lūpytę prikanda. Vaikas greitai strikteli nuo suolo ir tyliai, mat apsiavęs namų darbo minkštais veltinukais, nušuoliuoja į virtuvę. Tuo tarpu priemenėje sutrepsi tėvelis. Berniokėlis, belaukdamas kada gi pagaliau jis pasirodys su paslaptingu nešuliu, nekantriai įsisprendžia rankytėmis į šonus ir atrodo taip ryžtingai nusiteikęs, kad - norės ar nenorės- vis tiek turės  tėtis parodyti, ką atvežė. Atsiveria virtuvės durys, padvelkia šalčiu iš priemenės ir nuo įšalusių tėvelio kailinių. Tėvas pasižiūri į karingai nusiteikusį sūnelį ir šypteli:
    - Ko toks rūstus?
    - Ką atsivežei? Kas ten, mamos skaroje?
    - Koks tu, vaikeli, greitas. O kur „ labas „ tėveliui?
  Jonukas pamažėle apsiramina supratęs, kad tėtis nesiruošia nuo jo slėpti lauktuvių. Tuo tarpu jis skaros gniužulą atsargiai padeda į pintinę, o pats nusivelka kailinius, nusiima kepurę, numauna kaliošus nuo veltinių,  neskubėdamas paima pintinę ir atneša  prie virtuvinio stalo, atsisėda ant suolo,  pasideda ją sau ant kelių. Jonukas kaip garnys ištiesia kakliuką ir smalsauja, kas ten  slepiasi. Jis pastebi, kad skaroje kažkas sukruta, ir pasigirsta gailus pypsėjimas. Tėvelis valiūkiškai pasižiūri į mažylį ir taria:
    - Tai va, Jonuk, atvežiau tau du labai mažus draugus. Turėsi jais rūpintis, saugoti ir mylėti.
    - Kaip medinį arkliuką?
    - Ne. Arkliuką tu kartais numeti ir pamiršti. Šie maži padarėliai gyvi. Jiems nuolatos reikės tavo globos. Ar nujauti, kas ten?
    - Ne-e...
    - Eikš arčiau, nebijok.
  Tėtis atkelia skaros kraštus ir- senoje kepurėje raivosi, markstosi, du mažulyčiai kačiukai. Vienas pilkai rainu kailiuku, o pakaklėje balta apykalaitė šviečia. Kitas kačiukas visai baltas, tik ant galvos pilkšvai raina kepurėlė, ir uodegytė tamsi. Jonukui iš nuostabos atsiveria burnelė. Sulaikęs kvėpavimą jis stebi tuos du nerangius padarėlius. Giliai atsidusęs jis atsisėda prie tėvelio ant suolo. Įštiesęs rankytę į pintinę, klausiamai pasižiūri į tėvelį. Tas tik šypteli ir linkteli galvą. Vaikas labai atsargiai pirštukų galiukais paliečia kačiukų kailiukus. Mažyliai, pajutę prisilietimą, krusteli smarkiau. Jonukas net pajaučia virpulį, nubėgantį per jo rankytę. Tokie mažučiai, švelnučiai- tai ne senasis šuo Kudlius, kurį tampydavo iš visų jėgų.
    - Tėtuk, iš kur tu juos gavai?
    - Laukiau, kada paklausi. Senoji Mickienės katė susilaukė trijų vaikelių. Per pačias pūgas, per šalčius. Mickienė pati susirgo, vežiau pas daktarą, tai ji ir pasiūlė man tuos kačiukus. Sakė, katė pradingusi- kas juos prižiūrės. Bet trijų tai per daug; katytę pasiėmė felčeris, o tuos du padaužas tau atvežiau. Kaip manai, ar gerai padariau?
  Sūnelis nieko nepasakė, tik nušokęs nuo suolo pribėgo prie tėveliuko iš kitos pusės, kur nebuvo pintinės, stipriai stipriai apsikabino jo kaklą ir pabučiavo į dar nesušilusius dygius skruostus. Šis, pamalonintas sūnaus dėkingumo, patapšnojo savo atžalą per petukus, švelniai paglostė jo papurusią  galvelę ir tarė:
    - Sūnau, susitarkim, kuris kačiukas kieno bus, gerai?
    - Tai, kad nežinau... Gal abu tegu būna visų.
    - Koks tu gudrus. Na, gerai, tebūnie, kaip nori. Eisiu priemenėn pienuko įpilti. Tau bus dabar darbo- reikės vardus sugalvoti. Gerai?
    -Gerai, gerai...
  Jonukas vėl atsisėda ant suolo ir ima stebėti pintinėje besiraivančius katinėlius...