Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Isila nužvelgė save veidrodyje ir giliai atsiduso. Vaidinimas tuoj turėjo prasidėti. Vaidinimas, kuris tęsis jos visą gyvenimą. Ji atrodė puikiai: ilgi šviesūs plaukai mažomis bangelėmis krito ant pečių, žandai šiek tiek rausvi, mėlynos išraiškingos akys, dirbtinė, tačiau kerinti šypsena. Kitokios Isilai nepavyko išgauti, šypsotis šiandieną buvo ne jos jėgoms. Puošni smėlio spalvos suknelė nekėlė jokio džiaugsmo, netgi priešingai - dėl jos ji jautėsi sužlugdyta, suvaržyta visam gyvenimui. Ji mielu noru būtų paėmusi ant stalo gulintį peilį ir supjausčiusi šią suknelę į skutelius. Šią akimirką taip buvo vienintelis elfės noras. Nors turbūt būtų buvę kur kas geriau pranykti, prasmegti kiaurai žemę čia ir dabar, tuomet viskas pasibaigtų net neprasidėję.
Isila atsargiai, tarsi liestų kokį itin trapų daiktą, pirštus švelniai priglaudė prie dešiniosios liemens pusės. Žaizda jau buvo užgijusi ir skausmas seniai liovėsi, tačiau randas tebebuvo. Jis niekad ir nepranyks, visą laiką jai primindamas jos lengvabūdiškus poelgius, beprotišką kelionę ir viso to pasekmes. Tačiau gerai tai, kas gerai baigiasi, nors vargu ar pati Isila galėjo pabaigą pavadinti laiminga. Tiesa, tikslas buvo pasiektas, tačiau kainą, kurią teko sumokėti, Isilai buvo per aukšta.Tarsi bejėgė Isila krito į šalia stovintį krėslą, visai nepaisydama, kad toks neatsargus elgesys gali sugadinti jos vestuvinį apdarą.
Kaip kvaila yra gimti karališkoje šeimoje. Tavo gyvenimas tau nepriklauso, jis priklauso tavo tautai ir viskas, ką tu darai, turi būti dėl tavo tautos. Žinoma, jungtuvės su miškų elfų karaliaus sūnumi yra puikus politinis žingsnis. Politinis. Ir nieko daugiau. Kodėl ji turi galvoti apie tautos laimę, kuomet tauta nė truputėlio nesusimąsto apie josios laimę.
- Isila! - išgirdo ji piktą ir nepatenkintą balsą už savo nugaros. - Tu sugadinsi savo suknelę!
Isila lėtai pasuko galvą į tą pusę ir išvydo savo būsimojo vyro seserį, kuri griežtu ir nepatenkintu žvilgsniu varstė nuotaką.
- Nieko jai neatsitiks, - sumurmėjo Isila skubiai nusukdama akis. Šį kartą ji kažkodėl vengė jai žiūrėti į akis. Isila jautė, kad josios draugė savo žvilgsniu tarsi ją skrodžia kiaurai, prasiskverbdama iki slapčiausių minčių. Kartais ji elgdavosi keistai ir tokiomis minutėmis Isila jos bijodavo. Thali pastaruoju metu nebuvo savimi. Thali žvilgsnis ją gąsdino. O baimę kėlė nežinia, kodėl taip neseniai buvęs švelnus žvilgsnis įgavo šaltumo ir abejingumo atspalvį. Gyvybingumo ir meilės liepsnelės, degusios Thali akyse, jau buvo užgesusios, kuomet ji vėl pasirodė Isilos namuose. Isila puikiai prisiminė tą šalčio jausmą, perskrodusį ją, kai Thali judvi su Thali susitiko po metų nesimatymo.
- Tik nepadaryk gėdos, - ciniškai atkirto Thali prieidama arčiau.
- Nepradėk... Tokią dieną aš nenusiteikus su tavimi ginčytis... Viską reikia spręsti taikiai..., - Isila nusijuokė. Ji juokėsi pati iš savęs.
Thali šyptelėjo.
- Gerai jau gerai, busiu maloni kaip ir pridera tokią dieną, - gana dirbtinai meiliai tarė ji. Toks saldumas jai netiko. - Tu gražiai atrodai, - Thali nužvelgė draugę. - Gražuolė nuotaka mano broliui. Šiandien jis laimingiausias žmogus pasaulyje. Vis dėlto gražiai gavosi. Karalių šeimoje retai būna tikra meile, o tau pasisekė - jis tikrai tave myli. Ir tu myli jį.
Išgirdusi šiuos žodžius Isila suvirpėjo, šaltis nuvilnijo jos kūnu.
-Aš būsiu su juo laiminga, - sušnibždėjo ji. Tada nusišypsojo, parodydama visą savo džiugesį.
- Ak, kokia aš užuomarša! - riktelėjo Thali netikėtai. - Mano gėlių karūna! Būsiu palikusi ją savo kambaryje.Aš tuoj grįšiu, - Thali apsisuko ir nieko nelaukdama išbėgo pro duris.
Isila palydėjo ją akimis, palaukė, kol užsidarys durys, ir vėl krito į krėslą. Kaip ji norėjo būti tokia laisva kaip Thali. Kokia nesąmonė yra gimti pirmu vaiku... ir būti vieninteliu vaiku karališkoje šeimoje.

**********

Thali greitu žingsniu ėjo išpuoštu koridoriumi. Šventė, kurios visi taip nekantriai laukė ir kuriai taip ilgai ruošėsi. Viskas turėjo būti nepaprasta, puošnu, iškilminga, tobula ir nepriekaištinga. Thali buvo įsitikinusi, kad visa tai buvo daugiau nei kvaila. Kaip ir apdaras, kurį ji vilkėjo. Ilga dangaus žydrynės suknelė, siuvinėta sidabro spalvos siūlais ir puošta mažomis baltomis gėlytėmis. Su mielu noru Thali būtų įkišusi šią suknelę į bet kurį rūmų židinį ir vėl apsivilkusi savo įprastus drabužius. Visa tai buvo dirbtina. vestuvės, santuoka, sąjunga... Thali žinojo, kad santuoka nebus laiminga. Jei tos vestuvės išvis įvykis.
Thali sustojo prie durų ir pabeldė, išgirdusi "prašau", nieko nelaukdama įėjo ir iškart pasiteiravo:
- Nematei mano gėlių vainiko?
Jaunutė elfė stovėjusi prie spintos atsisuko į ją ir papurtė galvą.
- Kur po galais aš jį nukišau? - sumurmėjo Thali suraukdama kaktą. - Silivrena to jo tikrai nematei? - nusivylusi dar kartą pasiteiravo.
- Tu pastaruoju metu labai išsiblaškiusi, - pastebėjo Silivrena. - Tau kažkas darosi...
- Kaip ir visiems mums, - pertraukė ją Thali.
- O kaip Isila?
- Puikiai, jei taip galima sakyti. O ko tu tikiesi? ji nėra laiminga, tai taip akivaizdu!
- Ką čia šneki? - tarsi pasibaisėjo Thali pašnekovė. - Įsivaizduoji tai, ko nėra. Jiedu bus laimingi. Viskas pasikeitė, Thali. Tavęs nebuvo visus metus, tu nematei, kas čia vyko ir kaip keitėsi jų tarpusavio santykiai.
- Dabar ir tu pradėsi kalbėti apie tokius kvailus dalykus kaip meilė! - ciniškai nusijuokė Thali. - Judvi su Isila supanašėjote per tuos metus.
- O tu nesi panaši į save, - atkirto Silivrena.
- Aš esu teisi sakydama, kad jų santuoka nebus laiminga! paminėsi mano žodžius.
- Liaukis! - net piktu balsu pareikalavo draugė. - Nebūk it kokia ragana. Net nebežinau, kas tau darosi...
Thali sustingo. Ji sukluso, nebejudėjo, rodės, net nebekvėpuoja. Ji visai nesiklausė draugės šnekos, o sutelkė savo dėmesį kažkur kitur. Jos mintys ėmė skrieti toli nuo tos vietos, kurioje ji dabar buvo, tarsi persikėlė į visai kitą pasaulį. Ji ėmė keistai jaustis, jai atrodė, kad kažkas sklando ore, kažkas yra šalia, kažkas neapčiuopiamo ir nematomo. Kažkas, ką buvo galima tik pajausti. Silivrena netruko atkreipti dėmesį į persimainiusią draugę ir tyliai pašaukė ją vardu, tačiau veltui, Thali neatsiliepė. Tik tuomet, kai šioji palietė Thali petį, ji tarsi pabudo iš sapno. Pagavusi klausiamą Silivrenos žvilgsnį, Thali tyliai sušnibždėjo:
- aš turiu eiti.. Kažkas ..., - ji nebaigė sakinio, tik dar kartą persimainiusiu veidu išbėgo iš kambario nieko neaiškindama. Silivrena liko stovėti sumišusi ir netekusi žado. Kiek palaukusi ji pasileido bėgti paskui Thali, šaukdama ją vardu, tačiau josios jau nebepavijo.

*******

Isila užsidėjo ant galvos tiarą ir nusišypsojo. Jos šypsena buvo liūdna, šiek tiek su kartėliu, nepaisant visko nuotaka stengėsi tvardytis. Juk viskas nebuvo taip blogai. Tiesiog... pastarosios dienos nebuvo lengvos... Ir metai nebuvo lengvi, tačiau su kiekviena diena, viskas pamažu šviesėjo ir Isila šventai tikėjo, kad galų gale viskas susiklostys kuo geriausiai.
Už durų pasigirdo žingsniai, iš kurių ji pažino savo tėvą, pernelyg gerai ji žinojo jo eiseną. Isila nužvelgė save veidrodyje, pasitaisė suknelę ir švytinčiu veidu atsisuko į duris, į kurias netrukus pasigirdo beldimas. Švelniai riktelėjusi "prašau" ir durims atsidarius, ji išvydo savo tėvą.
- Jau pasiruošusi, dukra mano? - paklausė tėvas, švelniai ją apkabindamas per pečius ir bučiuodamas į kaktą.
- Taip, tėve, - atsakė ji su begaline meile žvelgdama į tėvo veidą. - Aš beveik pasiruošusi.
- Aš taip laukiau šios dienos. Tu turbūt net neįsivaizduoji! Ši diena tokia svarbi visiems mums. Jau seniai miškų ir kalnų elfai svarstė galimybę apie susijungimą ir pagaliau ta diena išaušo. Nuo šiol viskas bus kitaip, - jis švelniai nusišypsojo ir paglostė dukrai galvą.
- Koks jaudinantis momentas! - kambaryje pasigirdo dar vienas, keik prikimęs balsas. Išgirdusį jį, Isila kiek sustingo. Kažkas giliai širdyje ėmė kuždėti, kad tas balsas jai pažįstamas.  Ji ir jos tėvas tuo pat metu pasuko galvą į tą kambario pusę iš kur sklido balsas.
Kampe stovėjo nepažįstamasis, įsisupęs į ilga, nutrintą juodą apsiaustą, mačiusį tikrai visko. Jis lėtu žvilgsniu ėmė artintis link jų, tačiau nors ir kaip stengėsi Isila, jo veido jai įžvelgti nepavyko. Karalius nieko nelaukęs, užstojo savo dukrą, ją nustumdamas kiek tolėliau. Isilos širdis virpėjo. Baimės nuojauta ėmė kankinti, nerimas apsigyveno širdyje, oda lakstė šiurpuliukai. Ji ėmė jaustis it vaikas, trokštąs pasislėpti už savo tėvo nugaros.
- Kas tu? Atsakyk tuojau pat! - pareikalavo Isilos tėvas, įsmeigdamas griežtą žvilgsnį į besiartinančią juodą figūrą.
- Jūsų didenybe, nereikia perlenkti lazdos. Jūs nieko negalite iš manęs reikalauti. Priešingai, čia reikalauti galiu tik aš, - piktai atkirto nepažįstamasis, nusijuokdamas žaižiu juoku. Jis jau buvo per žingsnį nuo karaliaus ir pastarasis buvo priverstas žengti atgal.
- Sargyba! - riktelėjo karalius, nieko nelaukdamas, nujausdamas pavojų sau ir savo dukteriai.
- Šito nereikėjo daryti, - suniurnėjo nepažįstamasis, tiesdamas kairę ranka link karaliaus.
- Tėve, atsargiai! - riktelėjo persigandusi Isila.
Nežinia iš kur atsiradę žaibai lyg koks sukūrys ėmė suktis apie nepažįstamąjį, dar akimirka ir Isila su siaubu akyse pamatė kaip šie žaibai atsitrenkę į jos tėvą, susigėrė į pastarojo krūtinę. Karalius susvyravo ir parkrito ant grindų tarsi negyvas. Isila ėmė drebėti. Visko mačiusios jaunos elfės akys išsiplėtė iš siaubo. Ji norėjo šauktis pagalbos, bet joks garsas neišsiveržė iš jos gerklės. Ji tik stovėjo ir žiūrėjo, negalėdama pajudinti nei vieno raumens.

******

Thali bėgo koridoriumi. Negera nuojauta augo jos širdyje, ji skubėjo kiek galėdama, bet, rodės, bėgo nepakankamai greitai. Ji puikiai suprato, kas darosi, tik nenorėjo tuo tikėti, galbūt jos nuojauta ją apgaudinėjo. Tačiau to jau seniai nebuvo... Thali galėjo pasikliauti savimi ir savo intuicija. Savo sugebėjimu nujausti ir numatyti. Juk neveltui visi kartojo, kad ji labiau panaši į kokią burtininkę nei į elfę. Nors ir kaip buvo keista, Thali turėjo galių nebūdingų nei vienai elfų tautai. Senieji elfų žyniai kalbėjo, kad josios galia yra iš žvaigždžių ir jai lemta atlikti didžius darbus. Magija jau seniai buvo tapusi Thali gyvenimu.
Thali skyrėsi nuo kitų elfų ir savo išvaizda. Priešingai nei bet kuris kitas elfas, Thali neturėjo ilgų tiesių šviesių plaukų. Josios plaukai visų nuostabai buvo juodi it smala ir garbanoti smulkiomis garbanėlėmis. Ir akys buvo ne mėlynos, o rudos. Jei ne smailios ausys, būtų buvę galima manyti, kad ji žmogus, o ne elfas.
Atidžios Thali akys nieko neįprasto nepastebėjo, išskyrus prieššventinį šurmulį. Savo žvilgsniu ji sekė kiekvieną, sutiktą kelyje, akys krypo į kiekvieną, kad ir menkiausią kampelį, o širdis nepaliaujamai ir su kiekviena akimirka vis garsiau ir įtikinamiau kuždėjo, jog šešėlyje slepiasi grėsmė. Grėsmė atslinkusi tyliai it vakaro tamsa ir dabar tūnanti pasislėpusi nežinomoje vietoje tarsi koks vaiduoklis, laukianti patogios progos išlįsti ir išskleisti savo sparnus.

******

Isila jautė įdėmų nepažįstamojo žvilgsnį, atidžiai ją tyrinėjantį, stebintį su susidomėjimu, tarsi laukiantį, ką ji dabar darys. Elfė parkrito ant kelių ir drebančia ranka palietė tėvą, kuris gulėjo ant grindų tarsi kokia lėlė.
- Tėve..., - sušnibždėjo ji virpančiu balsu, rodės, Isila tuoj pravirks, ims raudoti balsu.
- Tėve! – suriko ji garsiau, imdama jį purtyti, tačiau karalius nerodė jokių gyvybės ženklų. Ašaros pasirodė jos akių kampučiuose. Ji jautėsi tokia bejėgė, norėjosi šokti, trenkti tam akiplėšai, tam užpuolikui, tačiau Isila nerado jėgų net atsistoti. Ji nenorėjo pasirodyti esanti silpnutė elfė, tačiau šis netikėtas užpuolimas, ši nemaloni staigmena, jei ją taip buvo galima vadinti, atėmė visas jos jėgas.
- Karalius mirė, tegyvuoja karalius! – nusijuokė cinišku, šaltu juoku nepažįstamasis, tiesdamas ranką link princesės.
Lyg įgelta Isila pašoko nuo žemės ir akies mirksniu atsidūrė kitam kambario gale. Jos rankoje sublizgo tas pats peilis, kuriuo ji norėjo supjaustyti savo suknelę.
- Nesiartink, - iškošė ji pro sukąstus dantis.
Jis vėl nusijuokė, tačiau artyn jos nėjo.
- Ar tu suvoki, mažoji elfų princese, kad panorėjęs galiu tave nužudyti tau net nespėjus oro įkvėpti, o tas peilis tikrai tavęs neapsaugos. Tau reiktų kažko daugiau... kažko galingesnio nei šis paprastas peilis..., - jis vėl nusijuokė, savo šaltu juoku priversdamas Isilos kūnu lakstyti šiurpuliukus.
- Niekšas... niekšas... Žudikas! – ėmė šaukti Isila nuoskaudos, siaubo ir nevilties kupinu balsu. -  Tau vis tiek nepavyks iš čia išeiti gyvam. Tau nepavyks! Sargyba! Sargyba! Sargyba! – princesė ėmė rėkti kiek tik galėjo. Tai buvo vienintelis dalykas, kuriam jai dar užteko jėgų. – Žudikas! Tu nužudei mano tėvą, tu nužudei...
- Isila, liaukis šaukti, tau tai nepadės. Be to, tavo tėvas pasipainiojo mano kelyje. Jam reikėjo pasitraukti. Man jis visai nerūpėjo, - jo balsas keistai skambėjo, darėsi tarsi hipnotizuojantis, - man rūpėjai tu.

**********

Thali išgirdo Isilos šauksmą, nes atsidūrė prie durų kaip tik tuo metu. Sargyba irgi jau artinosi. Elfės širdis ėmė pašėlusiai daužytis. Dabar ji jau gerai žinojo, kad grėsme išskleidė savo sparnus ir pasirodė labai netikėtu pavidalu.
Durys buvo išverstos su trenksmu. Elfai įsiveržę į jaunosios princesės kambarį išvydo vaizdą, sukrėtųsi kiekvieną iš jų: ant grindų tysojo karaliau kūnas, jo dukra siaubo perkreiptu veidu stovėjo atsirėmusi į stalą, rankoje laikydama peilį, o priešais ją, vos per kelis žingsnius figūra ilgi nutrintu juodu apsiaustu.
- Princese! – suriko vienas iš sargybinių.
Thali tuo tarpu įsmeigė savo akis į nepažįstamąjį. Ji jautė, kad pastarasis šią akimirką taip pat stebi būtent ją. Priešingai nei Isila, Thali nejautė skvarbaus jo žvilgsnio, atvirkščiai – tai ji varstė juodąją figūrą tokiu žvilgsniu. Nuojauta jos neapgavo, tačiau čia dėjosi kažkas keisto. Kambaryje sklandė aura nepanaši į jokią kitą, oras buvo prisotintas magijos, tamsa buvo visai šalia. Visa tai sklido būtent nuo tos keistos žmogystos juodu apsiaustu. Thali išliko rami, nes žinojo, kad riksmai, šauksmai, grasinimai, kuriais bandė gąsdinti šią būtybę sargybiniai nepadės. Kaip ir nė vienas jų ginklas...
- Thali, jis nužudė mano tėvą! – suriko nevilties kupinu balsu Isila prieš susmukdama ant grindų.
- Nesiartinkit nei prie manęs,  nei prie jos, - sušnypštė nepažįstamasis. – Jums gali baigtis kaip ir jam, - jis mostelėjo atsainiai, rodydamas karaliaus kūną, - jis maišėsi man po kojų.
Tačiau kariai jo neklausė, nieko nelaukę jie puolė juodąją figūrą. Tik Thali liko stovėti. Akies mirksniu kambaryje vėl sužaibavo, sienos subraškėjo, ėmė skilinėti, pasipylė dulkės.
Kai dulkių debesis ėmė sklaidytis, kambarys atrodė siaubingai, kraujas stingo gyslose matant tokius vaizdus. Nepažįstamasis jau nebestovėjo ant kojų taip tvirtai kaip vos prieš keletą minučių, jo laikysena nebebuvo tokia ori, išdidi ir paslaptinga. Thali įsmeigė akis į juodąją būtybę, jausdama, kad jai nuo akių tarsi skraistė nuslinko: ji ėmė suvokti tai, ko nepajėgė anksčiau. Ji tarsi praregėjo.
- Tu žmogus, - ištarė Thali šiek tiek su nuostaba, šiek tiek su džiaugsmu dėl tokio savo atradimo. – Tu mirtingasis..., - sušnibždėjo ji tyliai po nosimi, nes jos suvokimas staiga vėl ėmė keistis.
Žmogysta pasisuko į Thali, bet nepratarė nė žodžio. Jų žvilgsniai susitiko tik sekundei, kita akimirką nepažįstamasis jau stovėjo rankose laikydamas sąmonės netekusią Isilą.
- Ne! – suriko Thali puldama link jų.
Nepažįstamojo ir Thali žvilgsniai vėl susitiko vienai akimirkai, tačiau to pakako, kad Thali pamatytų jo akis, tarsi kažkoks netikėtas šviesos blyksnis nutvieskė jo veidą  vienai sekundei.
- Isila! Thali! - pasigirdo Silivrenos klyksmas. Perbalusi elfė, įžengusi į kambarį ir išvydusi tokį vaizdą, susverdėjo  ir krisdama sugriebė Thali už suknelės, nusitempdama draugę paskui save.
- Kvaiša! – neišlaikė Thali.
Tačiau buvo vėlu. Pakėlusi galvą Thali išvydo tik pravirą langą. Nepažįstamasis buvo dingęs, o Isila kartu su juo.
- Prakeikimas! – riktelėjo Thali atsistodama. Atsisukusi į Silivreną, dėbtelėjo į ją piktu ir priekaištingu žvilgsniu. – Visai ištižai ar ką? Nesuprantu į ką pavirtai per tuos metus. Abi tokios... Kaip viskas būtų pasibaigę, jei prieš metus judvi būtumėt buvusios tokios ištižėlės? Negaliu patikėti savo akimis!
- Aš.. Aš... , - Silivrenai buvo sunku kalbėti. Ji tik liko sėdėti ant grindų, nepajėgdama pakilti.
Thali pasilenkė prie karaliaus. Jai pakako vieno prisilietimo, kad suprastų žiaurią tiesą. Karalius iš tiesų buvo miręs – Isila nemelavo.  Vestuvės virto laidotuvėmis. Kambaryje kurį laiką buvo mirtina tyla, tačiau netrukus ten jau buvo pilna amo netekusių elfų, kurie pamažu ėmė kelti šurmulį, virstantį triukšmu. Sumaištis, panika – ir nieko daugiau. Tik Thali stovėjo it kokia statula akmeniniu veidu.
2003-10-30 19:25
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 14 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2003-12-29 20:27
Sūpuoklių rasa
O šiaip tai visai neblogai, einu tęsinio paieškot..:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2003-12-29 20:26
Sūpuoklių rasa
Švelniai riktelėjusi "prašau"

Kaip galima švelniai riktelėti, a? ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-11-09 15:28
Linderfan
Gerai...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2003-11-01 21:03
Saulegraza
mmmm...... gražu, lauksiu tesinio!
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-10-30 22:53
mmmm
Neblogai, labai neblogai. Žiūrėsim kas bus toliau. Įvertinsiu tik paskaitęs visą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2003-10-30 20:55
Mazyte_mergyte
Labai idomu, lauksiu tesinio :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2003-10-30 19:47
observer
patiko. kada pratesimas ?:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą