Sargas miega

Visą vaikystę norėjau būti sodininku. Auginti išpampusias slyvas, sultingus moterų užpakalius primenančius obuolius ir keletą senų medžių, ant kurių kabotų hamakas. Toks nedidelis ir iki šleikštumo saldus mažo diametro vaikiškas kosmosas.

Metams einant pradėjo kaltis balti ūsai, o bendraklasėms ne tik. Sodo vizija išsimėtė tarp pakelės akmenų, užpakalius primenantys obuoliai gerokai papuvo. Mažas vaikiškas kosmosas plėtėsi ir reikalavo erdvės. Erdvė plėtėsi neproporcingai greitai - bent jau iki tol, kol praradau nekaltybę. Tuomet kosmoso ribos labai greitai buvo nustatytos ir nušvitimas atėjo staiga - pasiekiau viską ir daugiau.

Jau dešimtmetis po nušvitimo - atminties voratinkly mėtosi slyvų sėklos ir bendraklasių krūtys. Senam rūsy miega hamaku surištas sargas.

Lyja lietus spalvotais kvadratais, - tai aš, mano mieli pakeleiviai:)