Pušynas

Dažnai ateinu į pušyną. Čia aitriai kvepia sakais ir visur taip raminamai žalia - žmonės sako, kad žalia spalva atgaivina ir įberia gerumo į širdį. Galbūt to čia ir ateinu: pamąstyti, paieškoti savasties, palikti neramumo ir liūdesio gaidų ir palikti geresnė.
Dažnai pavargstu nuo postmodernizmo. Kiekvieno žingsnio atgarsyje pinasi mirguliuojantys televizijos paveikslėliai, kompiuterių smegenų teorijos, rėkiančių reklamų antraštės ir tūkstančiai į šiukšliadėžę išmestų mūsų veidų... Šlykštus netikrumas. Žmonės tolsta vieni nuo kitų, nuo savo vertybių, nuo savo gyvenimų bei idealų, pasineria į imagologines pinkles ir gyvena kaip sapne, bijodami pabusti. Jie taip bijo pabusti, kad net sulaiko kvėpavimą ir pamiršta gyventi. Mes visi kartu - masėmis - ir kiekvienas atskirai pradedame tolti patys nuo savęs. Mes prarandam save.
Nors iš tiesų tereikia susirasti savo pušynus, o gal kopas, sodus ar viršukalnes - kiekvienas savaip atranda oazes - ir palikti vėjui išnešioti savo neišblėstančio nerimo ir pasimetimo smiltis į tolimus kraštus, pakvėpuoti sakais ir švelniai pajutus permainų vėjus, sugrįžti į savo pasaulį ir toliau šypsotis prieš tūkstančius kamerų bei fotoaparatų.