Juodos raidės baltame lape,
tarsi kryžius
lauko vidury.
Lyg aš pats gulėčiau po žeme,
ar svaiginčiaus
meilės svaiguly.
Baltas beržas tamsiame miške,
lyg tremty,
sapnuos
namai matyti.
Ir, atrodo,
eičiau į Tave,
tik to kelio niekur
nematyti.
Tavo veidas likęs man širdy,
lyg pilis
ant kalno pastatyta.
Ir, lyg
laivas skęstantis nakty,
man suduš širdis,
ne kartą sudaužyta...
pliusas yra eilėraščio sklandumas. surandamas nuoseklus jausmų ir nuotaikų atsivėrimas. žinoma, verta eilėraštį papildyti negirdėtomis metaforomis, individualių patirčių poezijos kalba perteikti.
vidutinis poetinis popsas nėra blogai, ir niekada nebus, nes negimstam super duper poetais, o daugelis, manau, net nesiekiam tokiais tapti, tiesiog smagu ir gražu ką nors sueiliuoti, o kūryba (bet kokiais motyvais) yra pati iš savęs gėris.