Klevo lapelių pasakos tęsinys - Iškyla į mišką

Morta, Karolina, Onutė ir draugai sumanė paiškylauti. Savaitgaly visi vaikai susirinko prie Mortos durų. Jie buvo įsidėję užkandžių, obuolių, gėrimų. Morta paėmė kamuoliukų, uždėjo kiekvienam draugui po vieną atšvaitą ir visi išėjo į miškelį. Diena buvo saulėta, bet vėjuota. Kelias į miškelį vingiuotas, o vaikai gerai nusiteikę, stebėjo gamtą, dainavo įvairias daineles, kurias  išmoko per muzikos pamoką.
          Po gero pusvalandžio vaikai jau karstėsi po medžius. Pūtė stiprus vėjas. Lapai nuo medelių krito kaip sniegas iš dangaus. Vienas vaikas vardu Kostas mėgino lipti į išmintingąjį klevą. Jam belipant, viena  padžiūvusi šaka lūžo, ir Kostas nubildėjo žemyn. Krisdamas Kostas, užkliuvo už kitos šakos, nudraskė daug klevo lapelių ir žnektelėjo ant  žemės. Vaikai išsigando ir puolė apžiūrėti Kostą, ar jis nesusižeidė. Kostas tik įsidrėskė koją. Visai netyčia. Morta pasiūlė:
- Pradėkim ieškoti grybų.
          Visi pradėjo grybauti. Išlandžiojo visus pakrūmius, prisirinko daug grybų. Vienas berniukas, beieškodamas grybų, įsidūrė pirštą į ežio spyglį. Visi vaikai susispietė aplink ežiuką. Ežiukas supyko ir savotiškai purškė, iškišo savo tamsų snukutį ir ėmė uostinėti. Vaikams puškorėlis atrodė juokingas. Jo spygliukai buvo labai aštrūs kaip adatos, akutės linksmai žvalgėsi. Vaikams buvo įdomus ir gražus radinys. Ežys buvo nedidelis, ant spyglių buvo pasimovę keli klevo lapeliai ir pora grybukų. Morta norėjo jį pačiupinėti, bet ežys susirietė į kamuoliuką ir pastatė savo spyglius, o Onutei ežiuko taip pagailo, jog ji panoro parsinešti namo. Ežiukas pradėjo maldauti:
- Neskriauskit manęs. Aš nešu savo vaikeliams lapų ir maisto.
- Mes neskriausime tavęs, - vienbalsiai atsakė vaikai, - mes tau padėsime.
- Ačiū, - sumurmėjo ežys.
            Vaikai nunešė ežiuką į jo guolį, atnešė daug klevo lapų, obuolių ir padėjo  pasiruošti žiemos miegui.
              Atsisveikinę su ežiu, vaikai susikūrė laužą ir jį apdėjo akmenimis, kad neužsiliepsnotų medžiai, nes pūtė stiprus vėjas. Susiradę pagaliukų, jie pamovė surastus grybus ir pradėjo juos kepti.
              Kai atrodė, kad pirmieji grybai iškepė, Karolina paragavo ir susiraukė:
- Fu, kokie neskanūs. Druskos tai nepabarstėme, o mes jos ir neturim.
                  Tada vaikai kelis neiškepusius grybus nunešė ežiukui, kuris tuo metu kramsnojo obuolį.
                Vėjas stebėjo vaikus iš toli ir trynė savo sudžiūvusias rankas:
- Na, dabar aš jums parodysiu.
                Staiga vaikai pamatė artėjant didžiulį, juodą debesį. Vėjas pradėjo šėlti. Susuko didelį sūkurį ir paleido jį laužo pusėn. Sūkurys ne tik užgesino laužo liepsnas, bet ir išmėtė į visas puses vaikų atsineštą maistą. Klevo lapai nusistebėjo:
- Kas čia per pragaras? Juk mūsų laikraščiuose nebuvo paminėta apie tokį orą.
- Aš taip norėjau, - riktelėjo vėjas ir nudraskė daug lapų.
Lapai skraidė sūkuriais: vieni bloškėsi žemėn, kiti nuskrido į
laukų pusę, treti  ore sukosi ratu ir skriejo vis tolyn, kol jų nebebuvo
matyti.
- O ne, vėjas siunta, - išsigando vaikai ir pasipustė padus, -kuo greičiau namo.
                  Vaikai kūliais, vienas kitą stumdydami, lėkė iš miško, nes vėjas jau buvo išmėtęs jų daiktus taip, kad net nesimatė, kur jie yra. Lapų lietus nesiliovė. Jie skraidė ore ir vėjas juos nešė tolyn, kol jų nebebuvo matyti.
                  Mortai ir jos draugėms bei draugams iškyla į mišką, deja, nepasisekė, nes jiems kelią pastojo blogas vėjas.
                  Kitą dieną Morta klasėje perskaitė savo rašinį apie iškylą miške ir lapelių širdelės paveikslėlyje suspurdo,  jie žvilgtelėjo vienas į kitą ir linksmai nusišypsojo, mat vėjų išdaigos jiems gerai žinomos.