piligrimai

Mes - piligrimai,
kovojantys dėl saulės bučinio,
pigesnio bilieto į traukinį
ir grindžiantys kasdieną
vis kitokiom tiesom
buvimą egzistensiniam pa...
Žemiau žemyn žemai.
Žemyna.
Saulėje...
Šiandieną tiesiai, apsisuksiu,
vėl aplinkui,
Rytoj kampuotai tarsi inkai.
Į pergamentą savo nieko nerašysiu,
stiklinių ašarų nespjaudysiu
ir liūdesį iš jausmininko brauksiu, išrašysiu.
Nebežygiuosiu - eisiu, gal lakstysiu,
todėl, manau, daugiau Aš pamatysiu.
Gal pirmą kartą tenoru lipdysiu sakinį,
o gal tylėsiu,
vaidinsiu mažą akmenį.
Pirštu ore paišysiu
artėjančią pasaulio pabaigą -
neegzistuojančią parabolę,
nesubyrės ji,
pasigailėsiu -
trapiu gintaru jausmą išrėšiu.
O būsiu deimantu
ir pats save šlifuosiu,
taip niekad neišseksiu ir
gaivios nuotaikos aš nestokosiu.
Spindėsiu būtinai kiekvieną
mielą, švarią, dorą, stebuklingą,
nes tiktai Mano dieną.
Mylėsiu...
mylėsiu vėją, akmenis,
žoles, gėles ir dvelksmą,
pavasarį ir debesis,
ir netgi žaibo trenksmą.
O dabar būsimąjį laiką keisiu esamuoju.
Aš gyvenu,
einu, kvėpuoju ir nebežygiuoju.
Vanilės kvapas man į širdį beldžias,
o jausmas toks tylus, nepastebimas tarsi gelda.
Tačiau Aš - deimantas einu gatve,
jaučiu, gyvenimas myli mane.
-Duok ranką!
Parodysiu kaip gera čia,
nes nesvarbu
man kur čia ir kada.